Tupolev Tu-126

Tupolev Tu-126
Tu-126 Zoknių aerodrome
Tipas	Oro erdvės stebėjimo, išankstinio įspėjimo ir valdymo orlaivis
NATO kodas	Moss
Gamintojas	Gamykla Nr. 18 (Saratovas)
Kūrėjas	Tupolev
Gamybos metai	1961–1968 m.
Pradėtas naudoti	1964 m.
Baigtas naudoti	1984 m.
Pagaminta vnt.	9

Tupolev Tu-126 (NATO kodinis pavadinimas: Moss) – oro erdvės stebėjimo, išankstinio įspėjimo ir valdymo orlaivis, XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje sukurtas Sovietų Sąjungoje Tupolevo konstruktorių biure (rus. КБ А. Н. Туполева, филиал в г. Куйбышеве при заводе №18, НИИ-17) avialainerio Tupolev Tu-114 pagrindu.

Orlaivis Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose naudotas 1965–1984 m.

Konstrukcija ir gamyba

1958 m. atsižvelgama į didėjantį susirūpinimą dėl JAV branduolinio smūgio galimybės SSRS iš šiaurės, SSRS KOP paskelbė užduotį sukurti skraidančių radarų sistemą. Skraidantys radarai turėjo leisti sutaupyti lėšas, kurių būtų reikėję norint sukirti visą šiaurinę SSRS pakrantę apimančią sausumos radarų sistemą.

Tupolevo konstruktorių biuras skraidančio radaro platformai pasiūlė rinktis tarp bombonešių Tu-95 ir Tu-116. Įvertinus galimybes buvo priimtas sprendimas radarą montuoti į kiek platesnio fiuzeliažo keleivinį orlaivį Tu-114. Toks pasirinkimas išsprendė įrangos aušinimo ir darbo vietos erdvės problemas, kurias kėlė siauresni Tu-95 ir Tu-116 fiuzeliažai.

Siekiant užtikrinti didesnį skrydžio nuotolį, lėktuve buvo įrengtas degalų papildymo ore zondas.

Tu-126 piloto darbo vieta

Tu-126 įgulą sudarė 12 žmonių – 6 pilotai ir 6 radaro operatoriai. Oro erdvės stebėjimui skirtas radaras „Liana“ (NATO kodinis pavadinimas „Flap Jack“) buvo įrengtas virš fiuzeliažo 2,6 m. iškilusiame 20 m skersmes ir 2 m aukščio rotodome. Radaras neturėjo galimybės stebėti oro erdvę žemiau lėktuvo fiuzeliažo, todėl NATO perėjimas prie operacijų mažesniuose aukščiuose sumenkino jo efektyvumą.

Pirmasis Tu-126 prototipas pakilo 1962 m. sausio 23 d. Bandymai, kurie tęsėsi iki 1964 m. rudens, parodė gerą radaro efektyvumą virš vandens ir prastenį – virš sausumos. Taip pat buvo nustatyta, kad dideli, į priešingas puses besisukantys propelerių sraigtai gerokai sumažino radaro efektyvumą. Naujas radaras „Shmel“ šią problemą išsprendė tik iš dalies.

1965 m. buvo pagaminti du Tu-126 (Nr. 65М611 ir Nr. 65М612), 1966 m – 3 vnt. (Nr, 66М613, 66М621 ir 66М622), 1967 m. - 3 vnt. (Nr. 67М623, 67М624 ir 67М625).

Eksploatacijos istorija

Iš lėktuvnešio USS Intrepid pakilęs A-4E perima Tu-126 virš Viduržemio jūros 1973 m.

Tu-126 buvo pradėtas naudoti 1965 m. Vakarų žvalgybos apie jį sužinojo tik 1968 m., kai orlaivis buvo parodytas sovietiniame dokumentiniame filme.

Be prototipo 1965–1968 m. buvo pagaminti aštuoni serijiniai orlaiviai. Visi jie buvo priskirti 1966 m.gegužės 22 d. suformuotai tolimosios žvalgybos eskadrilei (karinis dalinys Nr. 32457) ir dislokuoti Šiauliuose įsikūrusioje SSRS karinių oro pajėgų bazėje. Vakarų žvalgybų vertinimu Tu-126 jo radaro efektyvumas buvo prastesnis nei Vakarų ekvivalentų, jis taip pat negalėjo aptikti sparnuotųjų raketų ar žemai skrendančių mažų orlaivių. Jo stiprioji pusė buvo galinga radijo signalų trikdymo įranga. Įgulų vertinimu, Tu-126 pasižymėjo labai prasta triukšmo ir garso izoliacija, dėl ko operatorių pamaina negalėjo dirbti ilgiau nei 3-4 val. Tiek įgula, tiek aptarnaujantis personalas skundėsi sveikatos problemomis dėl intensyvios spinduliuotės; dėl blogos elektros įrangos izoliacijos ant metalinių dalių kaupdavosi statinis krūvis.

Lėktuvai paprastai vykdė 8-9,5 val. trumės misijas dviem maršrutais – iš Šiaulių per Leningradą į Naujosios žemės rajoną arba Kolos pusiasalį link Prano Juozapo žemės. Kitas maršrutas driekėsi per Baltijos jūrą, link Gotlando, kartais buvo skraidoma pagal vakarines SSRS sienas link Juodosios jūros. Operatyvinis aerodromas buvo įsikūręs Olenegorske, kur vasarą buvo perbazuojama keletas Tu-126 ir mokomasi vykdyti operacijas kartu su perėmėjais Tu-128.

Tu-126 pakeitė Beriev A-50. Paskutinis Tu-126 buvo nurašytas 1984 m., utilizuotas – po 1990 m.

Operatoriai

  Sovietų Sąjunga

• Sovietų Sąjungos karinės oro pajėgos
  • 10-oji oro armija

Specifikacijos (Tu-126)

Bendrosios charakteristikos

Tu-126 brėžinys iš trijų projekcijų

• Įgula: 12: 6 pilotai (orlaivio vadas, majoro laipsnio), orlaivio vado pavaduotojas, du šturmanai, radistas, borto inžinierius, 6 radaro technikai: vadas (taikymo karininkas), komplekso inžinierius, keturi operatoriai (numatyta galimybė lėktuve ilsėtis dar vienai tokios pat sudėties atsarginei įgulai)
• Ilgis: 56,5 m su kuro papildymo zondu
• Sparno mojis: 51,4 m
• Aukštis: 16,05 m
• Sparno plotas: 311,1 m²
• Svoris:
  • tuščio: 103 000 kg
  • maksimalus kilimo: 171 000 kg
• Kuro bakų talpa: 60 800 kg
• Jėgainė: keturi 11 033 kW (14 795 AG) galios bendraašiai turbosraigtiniai varikliai × Kuznetsov NK-12MV
• Propeleriai: į priešingas puses besisukantys aštuonmenčiai propeleriai

Skrydžio duomenys

• Greitis:
  • maksimalus: 790 km/h (430 mazgų)
  • kreserinis: 520 km/h (280 mazgų) 9 000 m aukštyje
• Skrydžio:
  • nuotolis: 7 000 km (3 800 jūrmylių) naudojant vidinius bakus
  • trukmė: 20 val. su vienu kuro papildymu ore
  • lubos: 10 700 m
• Savitoji galia: 0.26 kW/kg

Bibliografija 

• (EN) Duffy, Paul and Kandalov, Andrei. Tupolev: The Man and His Aircraft. Shrewsbury, UK: Airlife, 1996. ISBN 1-85310-728-X.
• (EN) Gunston, Bill. The Osprey Encyclopedia of Russian Aircraft 1875–1995. London: Osprey, 1995. ISBN 1-85532-405-9.
• (EN) Taylor, John W.R., ed. Jane’s All The World’s Aircraft 1988–89. Coulsden, Surrey, UK: Jane’s Information Group, 1988. ISBN 0-7106-0867-5.

• (EN) Yefim Gordon, Dmitriy Kommisarov: Flight Craft 6: Il’yushin/Beriyev A-50. Pen & Sword Books Ltd, 2015, ISBN 978-1-4738-2391-4
• (RU) Журнал: «Авиация и Время» 1999 г. № 02. с. 4—15. Ефим И. Гордон, Владимир Г.Ригмант./Москва, Андрей Ю. Савенко/ «АиВ». Монография. «Один на один с небом». с. 4—15. [АиВ 1999-02(4—15)]