Skalbiklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Skalbimo milteliai

Skalbiklis – skalbimo priemonė, naudojama nešvariems skalbiniams (drabužiams ir buitinei tekstilei) plauti. Skalbiklis padeda iš audinio pluošto pašalinti purvą, bakterijas ir nepageidaujamus kvapus. Skirstomi į kietuosius (skalbimo milteliai, gabalinis muilas, kalcinuota soda) ir skystuosius (skystieji skalbikliai, skalbimo kapsulės). Šiuolaikiniai skalbikliai ne tik šalina purvą, bet ir gali minkštinti vandenį, balinti skalbinius, suteikti kvapą, išlyginti pluoštą, apsaugoti skalbyklę nuo korozijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonija nuo senovės naudojo cheminius priedus skalbimui palengvinti ir pagreitinti. Ankstyviausi į muilą panašių medžiagų gamybos įrodymai užfiksuoti 2800 m. pr. m. e., Babilone. Gyvūnų riebalai, pelenai ir smėlis buvo sudėtinės medžiagos pirmosioms skalbimo priemonėms gaminti. Žinoma, kad senovės romėnai skalbinių balinimui naudojo fermentuotą žmogaus šlapimą.[1][2]

1917 m. Vokietijai patiriant laivybos blokadą ir siekiant kompensuoti muilo trūkumą, išrastas skalbiklis sulfatų pagrindu.[3] Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos skalbiklių pagrindinė paviršiaus aktyvioji medžiaga buvo muilas, vėliau išsivysčiusiose šalyse jį greitai pakeitė sintetiniai plovikliai.[4]

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skalbiklių sudėtį sudaro vandens minkštikliai, paviršiaus aktyviosios medžiagos, balikliai, fermentai ir pagalbinės priemonės, pvz. antikorozinės medžiagos, optiniai balikliai, putojimą mažinantys arba didinantys priedai, kvapikliai, tirštikliai, dažikliai ir kt.[5]

Pagrindinį valymą atlieka paviršiaus aktyviosios medžiagos, kurios nuo audinio atskiria purvą, mažina paviršiaus įtemptį.[6] Vandens minkštinimo priedai suriša kietame vandenyje ištirpusius mineralus, kurie mažina skalbiklio efektyvumą.[7] Sudėtyje esantys balikliai (dažniausiai vandenilio peroksido pagrindu) šalina organinės kilmės purvą, daržovių sulčių dėmes.[5] Aukštai temperatūrai atsparūs bakteriniai fermentai šalina įsisenėjusį purvą ir sunkiai išplaunamas baltymų, riebalų, krakmolo dėmes.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Willcox, Michael (2000). „Soap“. In Hilda Butler (ed.). Poucher’s Perfumes, Cosmetics and Soaps (10th ed.). Dordrecht: Kluwer Academic Publishers. p. 453. ISBN 978-0-7514-0479-1.
  2. „Skalbimo mašinų evoliucija: kokios jos buvo anksčiau ir kokios dabar“. delfi.lt. Delfi. 2019-07-29. Nuoroda tikrinta 2024-03-20.
  3. Spriggs, John (1975), An economical of the development of substitutes with some illustrative examples and implications for the beef industry, University of Minnesota, p. 34–37
  4. Dee, Foster; Snell, Cornelia T. (1958). „50th ANNIVERSARY FEATURE—Fifty Years of Detergent Progress“. Industrial & Engineering Chemistry. Archyvuota kopija 2021-08-17 iš Wayback Machine projekto.
  5. 5,0 5,1 Eduard Smulders; et al. (2007), „Laundry Detergents“, Ullmann’s Encyclopedia of Industrial Chemistry (7th ed.), Wiley, pp. 1–184, ISBN 978-3527306732
  6. „Švaros kvapas“. Žurnalas "Tavo namai". Delfi. 2008-02-11. Nuoroda tikrinta 2024-03-20.
  7. Yangxin Yu; Jin Zhao; Andrew E. Bayly (2008), „Development of Surfactants and Builders in Detergent Formulations“, Chinese Journal of Chemical Engineering, 16 (4): 517–527