Ruopažių mūšis

Ruopažių mūšis
Data 1205 m. kovo mėn. Vieta Ruopažiai, Kalavijuočių ordino valstybė Rezultatas Kalavijuočių ir žiemgalių pergalė
Konflikto šalys
Lietuvos kunigaikštystė	Kalavijuočių ordinas Rygos arkivyskupija Žiemgaliai
Vadovai ir kariniai vadai
Žvelgaitis	Viesturas Konrad von Meyendorp
Pajėgos
~2000 raitelių
Nuostoliai
~1200

Ruopažių mūšis (lot. bellum cum letonibus im Rodopoyse) – 1205 m. kovo mėn. ties Ruopžiais (vok. Rodenpois, apie 40 km į rytus nuo Rygos) įvykęs Lietuvos kunigaikštystės ir Kalavijuočių Ordino, Rygos arkivyskupo bei žiemgalių karinių pajėgų susidūrimas, lietuvių grobiamojo žygio dalis.

T. Baranausko teigimu, 1205 m. pradžioje, apie Gavėnią (vasario 23 d. – balandžio 7 d.) apie 2 tūkstančių lietuvių raitelių kariuomenė įsiveržė į Livoniją, praėjo pro Rygą ir nusiaubė Estiją. Fon Arbusowo teigimu, antpuolis buvo rengiamas ir prieš vis dar statomą Rygos pilį.

Fon Arbusovo teigimu, žiemgalių vadas Viesturas pats pasisiūlė padėti Rygoje įsikūrusiems kalavijuočiams. Kai kur nurodoma, kad prie kalavijuočių prisidėjo ir Rygos arkivyskupui pavaldžios pajėgos.

Mūšio eiga

Apie tūkstantį belaisvių besivariusius lietuvius pasitiko jungtinės Konrado fon Mejendorpo (Konrad von Meyendorp) vadovaujamų kalavijuočių ir Viesturo vedamų žiemgalių pajėgos.

Jungtinės Ordino ir žemgalių pajėgos ties Ruopažiais surengė pasalą per snieguotą vietovę traukusiai išsisklaidžiusiai, grobiu apsikrovusiai lietuvių vilkstinei. Lietuviams pavyko sužinoti apie rengiamą pasalą (greičiausiai į ją pateko priešakiniai daliniai, kuriems pavyko perspėti pagrindines pajėgas). Sužinoję apie priešą lietuviai greitai susiformavo į pleišto formos kovinę rikiuotę. Tai pamatę žiemgalių daliniai pradėjo trauktis (fon Arbusovas cituoja kroniką „bėga iš siaubo vien išvydusios kovoti pasiruošusius lietuvius“).

Visgi, riterio Konrado von Mejendorpo (vėliau Rygos vyskupo paskirto Ikškilės valdytoju ir gavusiu pavardę Üxküll) vadovaujama sunkioji kavalerija atakavo lietuvių gretas ir jas suardė. Į prasidėjusį padriką mūšį sugrįžo ir žiemgaliai.

Lietuviai buvo sumušti, žuvo kunigaikštis Žvelgaitis ir apie 1200 karių. Kronikoje nurodoma, kad namuose nusižudė penkiasdešimt lietuvių moterų, tikėjusių, kad taip „su savo vyrais susijungs kitame gyvenime“.

Mūšio pasekmės

Šis mūšis gana plačiai aprašytas Henriko Latvio kronikoje, bet istoriografijoje analizuotas nedaug. Zigmas Raulinaitis spėjo mūšyje dalyvavus tik Upytės žemės (su kuria siejo Žvelgaitį) ir Deltuvos žemės pajėgas. Šia versija abejoti verčia faktas, kad 1207 m. keršto žygis už šį pralaimėjimą buvo organizuojamas visos Lietuvos valstybės mastu, kas T. Baranausko teigimu, leidžia manyti, kad ir 1205 m. žygis buvo plataus masto iniciatyva.

1205 m. pralaimėjimas, taip pat ir nesėkmingas 1207 m. žygis (pirmasis Aizkrauklės mūšis) nepadarė didesnės įtakos Lietuvos ir Livonijos kovoms: lietuviai prieš tai ir vėliau nuolat puldinėjo Livoniją, tad šių mūšių rezultatai nelaikytini lemtingais. Kita vertus, iki 1205 m. lietuvių antpuoliai buvo mažesni: vokiečių kolonija Rygoje nebuvo traktuojama kaip svarbus Lietuvos priešas. Pats 1205 m. žygis buvo nukreiptas prieš estus, o ne vokiečius. Ruopažių mūšis faktiškai reiškė vokiečių įsitraukimą į lietuvių ir jų šiaurinių kaimynų kovas: sužinojęs apie lietuvių žygį Žvelgaitis su Ryga sudarė taiką, kurios sulaužymas „turėjo pasekmių ateičiai“.

Šaltiniai

• (LT) Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.
• (LT) Baranauskas, Tomas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121).
• (LV) Indriķa hronika = Heinrici Chronicon, Ā. Feldhūna tulkojums, Ē. Mugurēviča priekšvārds un komentāri. Rīga: Zinātne, 1993.
• (LT) Raulinaitis, Zigmas. Grobio ir naikinimo žygis. Brooklyn: Karys, 1979.
• (LT) Raulinaitis, Zigmas. Lietuvos raiteliai. Kn. 1: Kunigaikščių sąjunga. Brooklyn: Karys, 1985.
• (DE) Von Arbusow, L., Grundriß der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. Mit 1 Karte und 2 Lichtdrucktafeln. Dritte umgearbeitete Auflage., Riga 1908. Verlag von Ionck und Poliewsky.