Rainbow

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rainbow

Rainbow 1977 m. (nuotraukoje: Dio, Blackmore, Daisley)
Biografija
Kilmė Flag of the United Kingdom.svg Jungtinė Karalystė
Žanrai Sunkusis rokas
Sunkusis metalas
Pop rokas
Aktyvumo metai 1975 — 1984
1993 — 1997
Įrašų kompanija BMG
Polydor
Mercury Records
Eagle Records
Buvę nariai
Ritchie Blackmore
Ronnie James Dio

Rainbow („Vaivorykštė“) – britų–amerikiečių sunkiojo roko grupė. 1975 m. grupę sukūrė buvęs Deep Purple gitaristas Ritchie Blackmore ir grupės Elf nariai: vokalistas Ronnie James Dio, kurio kūryba Allmusic vertinimu priskirtina reikšmingiausioms sunkiojo roko ir sunkiojo metalo raidos gairėms.[1], klavišininkas Mickey Lee Soule, boso gitaristas Craig Gruber ir būgnininkas Gary Driscoll.

Metams bėgant grupės lyderis Ritchie Blackmore daug kartų keitė jos sudėtį. Iki 1983 m. buvo išleisti aštuoni Rainbow albumai ir kiekvieną iš jų įrašė vis kitos sudėties grupė. Nors Rainbow muzikos stilius kito, daugelis ją vertino kaip grupės Deep Purple muzikos alternatyvą arba pakaitalą, ypač nuo 1976 m., kai pastaroji grupė iširo ir po dvejų metų prie Rainbow prisijungė boso gitaristas Roger Glover[1]. 1984 m. Rainbow nutraukė savo veiklą, nes Blackmore ir Glover išėjo į atsikūrusią Deep Purple.

1994 m. R. Blackmore, pasitraukęs iš Deep Purple, atkūrė Rainbow jau su naujais muzikantais. Tačiau įrašiusi vieną albumą ir nesugebėjusi pakartoti ankstesnių pasiekimų, grupė 1997 m., kaip buvo pranešta, „nutraukė savo veiklą“.

Garsiausiomis Rainbow dainomis išlieka „Stargazer“, „Man on the Silver Mountain“, „Long Live Rock’n’Roll“, „Kill the King“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Grupė Rainbow buvo sukurta 1975 m., sujungus buvusio grupės Deep Purple gitaristo Ritchie Blackmore ir vokalisto Ronnie James Dio įkurtos amerikiečių grupės Elf muzikantų kvarteto kūrybines pajėgas. Grupių Elf ir Deep Purple muzikantai buvo pažįstami nuo 1972 m., kai Roger Glover ir Ian Paice, apsilankę grupės Elf koncerte viename iš Niujorko klubų, liko sužavėti grupės muzikos. Glover ir Paice tapo debiutinio Elf albumo prodiuseriais, taip pat pasiūlė grupei „apšildyti“ Deep Purple jų koncertinio turo JAV metu[2]. 1973 m. kolegų patarimu Elf persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur tuo metu buvo įrengtos geriausios įrašų studijos ir veikė stambiausios įrašų kompanijos, dirbusios su sunkiojo roko muzikos kolektyvais. Grupė įrašė dar du albumus, kurių prodiuseris vėl buvo Roger Glover.

Apie 1974 m. R. Blackmore nusivylė darbu su Deep Purple. Pagrindint priežastimi buvo padėtis grupėje: pradėjęs ryškėti jos kūryboje polinkis į funk ir soul muziką nulėmė vis didesnius nesutarimus tarp R. Blackmore ir David Coverdale bei Glenn Hughes. Deep Purple gitaristas apie susiklosčiusią situaciją pasakojo taip:

„Aš nebegalėjau iškęsti dar vieno albumo įrašinėjimo. Stormbringer buvo visiška nesąmonė. Mes pradėjome grimzti į funk muziką, o aš nebegalėjau tam priešintis. Man tai labai nepatiko. Ir aš pasakiau: klausykit, aš išeinu, nenoriu išardyti grupės, bet man gana. Iš komandos mes virtome penketu egocentriškų maniakų. Dvasine prasme aš pasitraukiau iš grupės dar prieš metus [iki faktinio pasitraukimo].[3]

Į tą albumą Ritchie Blackmore norėjo įtraukti grupės Quatermass dainą „Black Sheep of the Family“, bet kolegos, visų pirma – Jon Lord ir Ian Paice – tam pasipriešino, kadangi nenorėjo groti ne savo kompozicijų.[4] Tada R. Blackmore nusprendė įrašyti tą dainą kaip singlą su kitais muzikantais.

Singlo įrašymui R. Blackmore pasikvietė grupės Elf muzikantus – Ronnie James Dio, Mickey Lee Soule, Craig Gruber ir Gary Driscoll, taip pat grupės Electric Light Orchestra violončelininką Hugh McDowell. Kitoje plokštelės pusėje Blackmore norėjo įrašyti savo kompoziciją. Jis telefonu paprašė Dio iki kitos dienos sukurti šiai kompozicijai žodžius. Dio su užduotimi susidorojo ir kompozicija buvo pavadinta „Sixteenth Century Greensleeves“. Įrašinėjimas prasidėjo 1974 m. gruodžio 12 d. „Tampa Bay“ įrašų studijoje Floridoje. Singlas taip ir neišvydo dienos šviesos, bet Blackmore patiko darbas su šiais muzikantais, o ypač jam patiko Dio balsas:

„Kai aš pirmą kartą išgirdau Ronnie dainuojant, man šiurpuliai per nugarą nuėjo. Nereikėjo nieko jam aiškinti. Jis dainavo taip, kaip reikia.[5]

Po to Blackmore pasiūlė Dio vokalisto vietą savo būsimojoje grupėje. Ronnie sutiko, bet jis nenorėjo ir skirtis su savo grupe. Tada jis įtikino Blackmore paimti į grupę Soule, Gruber ir Driscoll, kurie dalyvavo įrašinėjant singlą.[6]. Pažymėtina, kad Roger Glover taip pat siūlė Dio dainuoti savo projekte. Ronnie pradžioje sutiko, bet vėliau, sulaukęs pasiūlymo iš Blackmore, savo sprendimą pakeitė.[6]

Dio era[taisyti | redaguoti kodą]

Ronnie James Dio, pagrindinis vokalistas 1975−1979 m. Kūrė ne tik muziką kartu su Ritchie Blackmore, bet ir parašė visų grupės dainų tekstus.

Pasak R. Blackmore, grupės pavadinimas buvo sugalvotas Los Andželo bare „Rainbow Bar & Grill“. Dio paklausė Blackmore, koks bus grupės pavadinimas, o Blackmore tiesiog parodė į iškabą „Rainbow“.

Tarp Blackmore ir Dio susiformavo stiprus kūrybinis ryšys, ir jiems greitai pavyko sukurti muzikos, kurios pakako visam albumui. Nuo 1975 m. vasario 20 d. iki kovo 14 d. Blackmore laisvu nuo darbo su Deep Purple laiku kartu su naująja grupe ir prodiuseriu Martin Birch Miuncheno įrašų studijoje „Musicland“ jau įrašinėjo debiutinį grupės albumą. Nors Dio niekada negrojo jokiu muzikos instrumentu jokiame Rainbow albume, jis, kartu su Blackmore, nurodytas kaip visų albumo kompozicijų kūrėjas ir aranžuotojas. Be to, jis pats sukūrė visų dainų tekstus. Įrašinėjant albumą taip pat dalyvavo pritariančioji vokalistė Shoshana[7]. Albumo viršelį sukūrė Walt Disney kino studijos dailininkas David Willardson.

Darbo įrašų studijoje su debiutiniu Rainbow albumu metu Blackmore galutinai apsisprendė pasitraukti iš Deep Purple:

„Deep Purple pavadinimas kažkuriuo momentu pasidarė labai reikšmingas, mes uždirbdavome beprotiškus pinigus. Jeigu būčiau pasilikęs, tikriausiai būčiau tapęs milijonieriumi. Taip, malonu matyti, kai tau tempia pinigų prikimštus maišus, bet kai užsiiminėji pinigų kalimu 6 metus iš eilės, tau pasidaro gana viso šito! Reikia būti garbingam ir pasakyti sau: tu turi padaryti kažką kito. Visai įmanoma, kad tai neturės tokios komercinės sėkmės, bet tai nesvarbu. Aš noriu išlikti pats savimi. Pinigų jau uždirbau pakankamai – dabar pagrosiu savo malonumui. Ar iš to kas nors išeis, ar ne – neturi reikšmės.“[3]

Apie R. Blackmore pasitraukimą oficialiai buvo pranešta 1975 m. birželio 21 d.[6]

1975 m. vasario−kovo mėn. įrašytas Rainbow debiutinis albumas Ritchie Blackmore's Rainbow buvo išleistas 1975 m. rugpjūčio mėn. ir pasiekė 11-tą vietą Jungtinėje Karalystėje[8] ir 30-tą vietą JAV[6]. Jame yra mini hitas „Man on the Silver Mountain“.

Rainbow muzika gerokai skyrėsi nuo Deep Purple. Joje aiškiai jautėsi klasikinės muzikos įtaka, o Dio sukurti dainų tekstai dažnai buvo susiję su viduramžių temomis. Universalus Dio balso diapazonas tiko ir sunkiojo roko dainoms, ir švelnesnėms baladėms.

Dar prieš pasirodant debiutiniam albumui, R. Blackmore atleido bosininką Craig Gruber ir vietoj jo pakvietė škotų bosininką Jimmy Bain. Jį rekomendavo būgnininkas Ricky Munro, kuris prieš kurį laiką dalyvavo trumpalaikiame Blackmore projekte Mandrake Root, o tuo metu grojo kartu su Bain grupėje Harlot. Blackmore nuėjo į Harlot koncertą, po kurio pasiūlė bosininkui prisijungti prie jo grupės.[3]. Perklausa buvo simbolinė: Blackmore gitara sugrojo du fragmentus – antrą greitesnį už pirmąjį, Bain juos pakartojo boso gitara ir čia pat buvo priimtas.[9]. Greitai buvo atleistas Driscoll, o vėliau ir Soule. Mickey Lee Soule po to prisiminė:

„Mes persikraustėme į Malibu, kur gyveno Ritchie, ir pradėjome repetuoti. Bet jis tuojau pat užsimanė pakeisti boso gitaristą. Tokio sprendimo priežastis nebuvo susijusi su muzika, tai tiesiog buvo Ritchie užgaida, kažkas asmeniška. Taigi bosininką pakeitė Jimmy Bain. Mes dar truputį parepetavome, po to Ritchie užsimanė pakeisti būgnininką. Driscoll buvo mano geriausias draugas, mes daug ką kartu išgyvenome, be to, jis buvo puikus būgnininkas. Jo stilius buvo panašus į amerikietiškąjį ritmenbliuzą, o Ritchie tokia maniera patiko. Todėl mane labai nuvylė jo sprendimas ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių aš pasitraukiau iš grupės.[10]

R. Blackmore vėliau tvirtino, kad Driscoll buvo įprastas dalykas „pamesti ritmą ir vėl jį pagauti“.[11] Dio teigimu, jo buvę kolegos iš Elf buvo atleisti, nes būdami geri muzikantai, scenoje atrodė nekaip. Blackmore nusprendė, kad jie – ne tie, kurių reikia tolesnei grupės raidai ir kito albumo įrašymui.

Rasti būgnininką buvo sunkiau. Blackmore norėjo surasti tikrą meistrą. Nė vienas iš trisdešimties perklausytų kandidatų jo netenkino. Jau beveik praradęs viltį rasti tinkamą kandidatą, R. Blackmore prisiminė Cozy Powell, kurį matė 1972 m. paskutiniame jo koncerte su grupe Jeff Beck Group[3] ir nurodė vadybininkui su juo susisiekti bei pakviesti į perklausą. Cozy Powell atskrido į Los Andželą, kur vyko repeticijos:

„Ten buvo susirinkusi minia: grupės nariai ir dievai žino kas, greičiausia, pusė Holivudo. Man teko groti tokiu mušamųjų komplektu, kokio iki to laiko nebuvau matęs. Į mane spoksojo šimtas žmonių, tarsi būčiau auksinis berniukas, kurį parsikvietė iš Anglijos, sumokėję krūvą pinigų. Ritchie iš karto manęs paklausė, ar galėčiau groti shuffle. Aš pradėjau groti. Po 20 minučių man pasakė, kad aš priimtas į darbą.[5]

Priėmus amerikietį klavišininką Tony Carey, nauja grupės sudėtis įrašė antrąjį albumą Rising ir išvyko į pirmąjį Rainbow pasaulinį koncertinį turą. Pirmieji pasirodymai JAV buvo surengti 1975 m. pabaigoje. Iki pasirodymų Europoje 1976 m. vasarą, Rainbow jau buvo įgijusi grupės, sugebančios surengti uždegantį gyvą koncertą, reputaciją.

Vėliau R. Blackmore nusprendė, kad Bain neatitinka reikalavimų ir 1977 m. sausį jį atleido. Netrukus toks pats likimas ištiko Carey. Tačiau R. Blackmore buvo sunku rasti tinkamus pakaitinius atleistiems muzikantams, kurie atitiktų jo pageidavimus. Galiausiai jis pasirinko kanadietį klavišininką David Stone iš mažai žinomos grupės Symphonic Slam. Boso gitaristu jis pasirinko Mark Clarke iš grupės Tempest, tačiau studijoje pradėjus įrašinėti trečiąjį grupės albumą Long Live Rock 'n' Roll Blackmore nepatiko M. Clarke grojimas, todėl boso gitaristas iškart buvo atleistas. R. Blackmoer pats įgrojo bosinės gitaros partiją visose albumo dainose, išskyrus tris („Gates of Babylon“, „Kill the King“ ir „Sensitive To Light“). Šioms trims dainoms įrašyti jis pasirinko australietį Bob Daisley. Išleidus albumą ir surengus didelį koncertinį turą 1977–1978 m., Blackmore nusprendė, kad jis norėtų pasukti grupę labiau komercine linkme ir nutolti nuo „kalavijo ir burtų“ temos. Dio nesutiko su šiomis permainomis ir paliko Rainbow. Jis pakeitė Ozzy Osbourne kaip Black Sabbath vokalistas. Dio vėliau sukūrė savąją grupę Dio.

Komercinė sėkmė[taisyti | redaguoti kodą]

R. Blackmore norėjo vietoj Dio pasikviesti Ian Gillan, tačiau pastarasis atsisakė, todėl po kelių perklausų vietoj Dio buvo pakviestas buvęs Marbles vokalistas Graham Bonnet. Powell pasiliko, bet Daisley ir Stone buvo atleisti ir pakeisti klavišininku Don Airey ir buvusiu Deep Purple boso gitaristu Roger Glover. Pastarasis pasikeitimas atrodė keistokai, nes būtent Blackmore sukurstė Glover atleidimą iš Deep Purple 1973 m. Pirmajame naujosios sudėties įrašytame albume Down to Earth singlas, patekęs „All Night Long“ taip pat tapo pirmuoju, patekusiu į populiariausių įrašų sąrašus, kaip ir Russ Ballard sukurta „Since You Been Gone“. Scenoje Bonnet išsiskyrė stipriu balsu, tačiau stokojo Dio diapazono ir sunkiai susidorojo su tylesnėmis grupės kompozicijomis. 1980 m. grupė pasirodė inauguraciniame 'Roko monstrų' festivalyje Anglijos Doningtono pilyje. Tačiau tai jau buvo paskutinis Powell’o koncertas su Rainbow, kadangi jis jau buvo pranešęs apie savo pasitraukimą. Powell nepritarė vis stiprėjančiam Blackmore polinkiui į pop metalą. Vėliau Powell grojo su Michael Schenker, su grupėmis Whitesnake ir Black Sabbath. Netrukus Bonnet taip pat pajuto nepasitenkinimą R. Blackmore ir Glover dominavimu bei pasitraukė, siekdamas solo karjeros.

Kito albumo įrašymui Bonnet ir Powell, atitinkamai, buvo pakeisti amerikiečiais Joe Lynn Turner ir Bobby Rondinelli. Titulinė albumo daina Difficult to Cure buvo Bethoveno Devintosios simfonijos versija. Albume taip pat buvo kompozicija gitarai „Maybe Next Time“. Po naująjį albumą reklamuojančio koncertinio turo iš grupės pasitraukė Don Airey, kuris buvo pakeistas klavišininku David Rosenthal.

Kitas studijinis Rainbow albumas buvo Straight Between the Eyes. Šis albumas buvo geriau įvertintas, nei Difficult to Cure ir sulaukė didesnės sėkmės JAV. Tačiau, keisdama savo stilių į labiau albuminį roką, grupė prarado dalį ankstesnio laikotarpio gerbėjų. Singlas – baladė „Stone Cold“ pateko į populiariausių įrašų sąrašus, o jo vaizdo klipas buvo dažnai transliuojamas MTV kanalu. Sėkmingas albumą reklamuojantis koncertinis turas pirmiausiai buvo orientuotas į JAV rinką. Šio turo koncertas, surengtas San Antonijuje (Teksase), buvo nufilmuotas, koncerto vaizdo įrašas „Live Between the Eyes“ keletą kartų parodytas per MTV.

Įrašinėjant albumą Bent Out of Shape būgnininką Rondinelli pakeitė Chuck Burgi. Šiame albume buvo singlas „Street Of Dreams“. MTV uždraudė rodyti šios dainos vaizdo klipą, nes buvo spėjama, kad jis turi hipnotizuojantį poveikį.[12]. Išleidus albumą, Rainbow sugrįžo į Jungtinę Karalystę į Japoniją, kur 1984 m. kovo mėn. kartu su simfoniniu orkestru sugrojo 'Difficult to Cure'.

Pertrauka ir persigrupavimas[taisyti | redaguoti kodą]

1984 m. balandžio mėn. R. Blackmore ir Glover įsijungė į atsikūrusios Deep Purple „antrąją“ sudėtį ir Rainbow nutraukė savo veiklą. Baigiamąjį Rainbow albumą Finyl Vinyl sudarė kartu sudėti koncertiniai įrašai ir singlų B pusės. Albume buvo ir instrumentinė kompozicija Weiss Heim, kurios įrašas buvo pirmą kartą viešai išplatintas.

R. Blackmore pasitraukė iš Deep Purple 1993 m. ir atkūrė antrą Rainbow sudętį, kurioje visi nariai buvo nauji muzikantai. Grupė 1995 m. išleido albumą Stranger in Us All ir išvyko į ilgai trukusį pasaulinį koncertinį turą.

Turas buvo labai sėkmingas. Jo metu [[Vokietija|Vokietijoje surengtą grupės pasirodymą nufilmavo 'Rockpalast'. Koncerto vaizdo įrašas oficialiai niekad nebuvo išleistas, tačiau paplito daug jo mėgėjiškų kopijų, kurios labai vertinamos kolekcionierių.

Pasisotinęs stadioniniu roku, Blackmore nukreipė dėmesį į renesanso ir viduramžių muziką, kuria domėjosi visą gyvenimą. Rainbow 1997 m. Esbjerge (Danija) sugrojo baigiamąjį koncertą. R. Blackmore, kartu su vokaliste Candice Night, sukūrė renesansinės pakraipos grupę Blackmore's Night, kuri iki 2007 m. įrašinėjo albumus ir rengė nedidelius, kamerinio pobūdžio koncertinius turus, kurie labai skyrėsi nuo gigantiškų Rainbow stadioninių pasirodymų.

1997 m. pabaigoje Cozy Powell pasiteiravo, ar R. Blackmore neturėtų noro atkurti ankstesnę Rainbow sudėtį. Dėl visų muzikantų prisiimtų įsipareigojimų buvo planuojama šia sudėtimi groti tik vieno koncertinio turo metu. Dio ir R. Blackmore jau buvo pritarę šiam projektui. Tačiau Cozy tragiškai žuvus 1998 m. balandį, užgeso ir ilgai laukto susijungimo viltys. Per nuo to laiko praėjusį dešimtmetį girdėta nemažai kalbų apie bendrą Dio ir R. Blackmore Rainbow projektą, bet abu muzikantai visuomet atmesdavo šiuos gandus kaip nepagrįstus.

Diskografija[taisyti | redaguoti kodą]

LPs:

Gyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausių hitų rinkiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Singlai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Man On The Silver Mountain (1975)
  • Catch The Rainbow (1975)
  • Starstruck (1976)
  • Stargazer (1976)
  • Kill The King (1978)
  • Long Live Rock 'N' Roll (1978)
  • Gates Of Babylon (1979)
  • Since You Been Gone (1979)
  • All Night Long (1980)
  • I Surrender (1981)
  • Can’t Happen Here / Jealous Lover (1981)
  • Stone Cold (1982)
  • Power (1982)
  • Can’t Let You Go (1983)
  • Street Of Dreams (1983)
  • Hunting Humans (Insatiable) (1995)
  • Ariel (1995)

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Šablonas:Amg
  2. "Elf." Automatizacijos ir informacinių technologijų koledžas Nr. 20: 2007. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugsėjo 5 d..
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 "Blackmore paieškos." Rock Fever: 2002-2004. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 31 d..
  4. "Interviu su Ritchie Blackmore." Deep Purple Russian Pages: 1981. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 31 d..
  5. 5,0 5,1 "Rainbow." Automatizacijos ir informacinių technologijų koledžas Nr. 20. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 31 d..
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 "Rainbow." Automatizacijos ir informacinių technologijų koledžas Nr. 20. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 31 d..
  7. "Bio1." Shoshana and Loch RaVen. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugsėjo 7 d..
  8. "Ritchie Blackmore’s Rainbow." Suarchyvuota nuo originalo 24 Liepa 2012. Nuoroda tikrinta 2009 m. lapkričio 24 d..
  9. "Rainbow." Automatizacijos ir informacinių technologijų koledžas Nr. 20: 2007. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugsėjo 5 d..
  10. "Interviu su Mickey Lee Soule." Deep Purple Russian Pages. Nuoroda tikrinta 2008 m. rugpjūčio 31 d..
  11. Ричи Блэкмор. Ловец Радуги
  12. Blackmore’s Night – Ritchie Blackmore Bio