Hipnozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Altajaus šamanų plakimas gongu. Muzika buvo vienas iš būdų, Sibiro šamanams pasiekti transą, savihipnozę.

Hipnozė gali būti suvokiama kaip

  1. Psichoterapijos metodas; jį panaudojant vykstantis procesas, kurio metu pasiekiamas transas; įvedimas į transą.
  2. Tarpinė tarp būdravimo ir miego būsena (transas), sukeliama kito asmens įtaiga (arba saviįtaiga).

Vieningo hipnozės apibrėžimo nėra: įvairių psichoterapijos mokyklų atstovai akcentuoja skirtingus aspektus, pateikdami savo definiciją.

Vertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Amerikos medikų asociacija ir Amerikos psichologų asociacija prisiminimus, gautus hipnozės pagalba, traktuoja mažiau patikimais, nei atgamintus be jos. JAV teismuose hipnozę draudžiama naudoti, pateikiant parodymus ar tiriant nusikaltimus.

Masinėje (pop) kultūroje hipnozė suvokiama kaip procedūra, kurios metu asmuo panardinamas į transą, kuriame esą galima išgauti (sąmoningai neišgaunamą) informaciją, valdyti žmogų komandomis, „užprogramuoti“ tam tikriems veiksmams.

Formos[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriamos dvi hipnozės rūšys:

  • Paprastoji (išorinė) hipnozė: kai hipnotizė praktikuojama kito asmens atžvilgiu (hipnotizuotojas veikia hipnotizuojamą asmenį),
  • Savihipnozė: kai asmuo taiko hipnozę sau pačiam (hipnotizuotojas ir hipnotizuojamasis sutampa).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad hipnozė naudota jau seniausiais laikais, pvz., gydomosiose šventyklose Indijoje. Panašių užuominų randame ir Senovės Egipte, kur gydyta hipnotine įtaiga.

Pirmasis Vakaruose žinomas domėjimasis hipnoze – daktaro Franso Mesmerio apie 1770 metus gydymui naudotas gyvūnų magnetizmas greičiausiai įtraukė ir hipnozę. XIX amžiaus pradžioje hipnozės reiškinį tyrė Abė Farija (Abbé Faria).

1842 metais Džeimsas Bredas pirmasis panaudojo terminą „hipnozė“. Jis atmetė F. Mesmerio idėją, kad magnetizmas sukelia hipnozę, ir teigė, kad mesmerinį transą sukuria ilgalaikis ryškaus judančio objekto stebėjimas. Jo manymu, akių judesiai nuvargina tam tikras smegenų dalis, sukeliant transą. Procedūrą jis pradžioje vadino neurohipnoze.

Vėliau jis atliko daugiau tyrimų, nustatydamas, kad transas veikiau nėra smegenų nuovargis, o tokią būsena sukelia monoideizmas – intensyvus, ilgalaikis dėmesio fokusavimas viena kryptimi.

Dž. Bredas mėgino hipnozę naudoti įvairioms fizinėms ir psichologinėms negalioms gydyti, tačiau nelabai sėkmingai. Kiti gydytojai hipnozę panaudojo sėkmingiau, ypač skausmui valdyti. Daktaras Džeimsas Esdelis atliko virš 300 operacijų, kuriose skausmui malšinti buvo naudojama hipnozė, tačiau greitai atrasti cheminiai anestetikai pakeitė hipnozę.

Žemyninėje Europoje XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje kiti mokslininkai eksperimentavo su hipnoze – mėgino naudoti procesą isterijai gydyti. Taip pat šiuo metu pirmą kartą aprašyti pohipnotinės įtaigos efektas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]