Pirmasis Balkanų karas

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Pirmasis Balkanų karas
Balkanų karai
Balkanų šalių teritoriniai pokyčiai, 1913 m. balandis
Data Spalio 8 d. 1912–Gegužės 30 d. 1913 Vieta Balkanų pusiasalis Rezultatas Balkanų Lygos pergalė, Londono sutartis 1913 m.
Priešininkai
Osmanų imperija	Balkanų Lyga: Bulgarija Graikija Juodkalnija Serbija
Vadai
Nazim Pasha, Zekki Pasha, Essad Pasha, Abdullah Pasha, Ali Rizah Pasha, Hasan Tahsin Pasha	Mihail Savov Ivan Fichev, Vasil Kutinchev, Nikola Ivanov, Radko Dimitriev, Georgi Todorov Kronprincas Konstantinas, Panagiotis Danglis, Pavlos Kountouriotis Karalius Nicholas I, Princas Danilo Petrović, Mitar Martinović, Janko Vukotić Radomir Putnik, Petar Bojović, Stepa Stepanović, Božidar Janković
Pajėgos
350 000 karių	Bulgarija 370 000 karių (600 000 mobilizuota), Serbija 220 000 karių, Graikija 115 000 karių, Juodkalnija 35 000 karių

Pirmasis Balkanų karas – karas vykęs 1912 m. spalio mėn. 9 d. – 1913 m. gegužės mėn. 30 d. tarp Balkanų lygos (Serbija, Juodkalnija, Graikija ir Bulgarija) ir Osmanų imperijos. Karo priežastis buvo Serbijos, Bulgarijos, Graikijos ir Juodkalnijos siekis išplėsti savo teritoriją. Karas baigėsi Londono taikos sutartimi.

Pirmasis karo laikotarpis (1912 m. spalis-gruodis) pasižymėjo didelio masto puolamosiomis Balkanų lygos šalių operacijomis. Paliaubų metu Turkija, Serbija ir Bulgarija sustabdė karinius veiksmus, tačiau Graikija ir Juodkalnija karą tęsė. Antrajam karo laikotarpiui (1913 m. vasaris-gegužė) buvo būdinga pozicinė kova, išskyrus Adrianopolio šturmą.

Pasibaigus Pirmajam Balkanų karui Balkanų lygos šalys nebuvo patenkintos Londono taikos sutarties sąlygomis ir dingus vieningos Osmanų imperijos grėsmei tarp jų prasidėjo įtampa, dėl kurios vėliau kilo Antrasis Balkanų karas.

Priežastys

Dar XV a. turkai užėmė Mažąją Aziją ir pradėjo Balkanų pusiasalio, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos užkariavimą. Po Konstantinopolio žlugimo susiformavusi Osmanų imperija užėmė milžiniškas teritorijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje, palei Juodąją jūrą ir vakarinėje Azijos dalyje. Šiose teritorijose gyveno daugybė tautų, kurios skyrėsi nuo turkų tikyba, tautine priklausomybe ir pasaulėžiūra. Balkanų pusiasalyje iki jį prijungiant prie Osmanų imperijos gyveno iki 15 skirtingų tautų.

Įtampa tarp Balkanų valstybių dėl jų pretenzijų į Makedoniją ir Trakiją šiek tiek sumažėjo XIX a. viduryje įsikišus didžiosioms valstybėms, kurios siekė labiau ginti provincijos krikščionių daugumą ir išsaugoti status quo. 1867 m.Graikija, Serbija ir Juodkalnija užsitikrino nepriklausomybę, patvirtintą Berlyno sutartimi po dešimtmečio.

Serbijos ketinimai dėl Bosnijos-Hercegovinos suiro Austrijai aneksavus provinciją 1908 m. spalį, taigi serbai sutelkė dėmesį į savo istorinį lopšį Kosovą ir pietus. Bulgarija, užsitikrino Osmanų pripažinimą 1909 m. balandį ir sulaukė palankumo iš Rusijos. 1910 m. kovą, prasidėjo albanų maištas Kosove, kurį rėmė jaunieji turkai. 1910 m. rugpjūtį Juodkalnija pasekė Bulgarijos pavyzdžiu ir pasiskelbė karalyste.

1911-ais Italija pradėjo įsiveržimą į Tripolitanijos, po kurios greitai sekė Dodekaneso salų okupacija. Italijos kariuomenės svarios pergalės prieš Osmanų imperiją paskatino Balkanų šalis ruoštis karui su Turkija. Taigi 1912 m. pavasarį pasitarimai tarp įvairių krikščioniškų Balkanų valstybių baigėsi karinėmis sąjungomis, kurios tapo žinomos kaip Balkanų lyga.

Didžiosios jėgos, ypač Prancūzija ir Austrija-Vengrija į šią diplomatinę sensaciją reagavo bandydamos perkalbėti lygą nuo karo, bet joms nepavyko. Rugsėjo pabaigoje buvo mobilizuotos Lygos ir Osmanų armijos. Baigiantis italų ir turkų taikos deryboms, 1912 m. spalio 8 d. Juodkalnija, o spalio 17 d. po ultimatumo Portai karą paskelbė Bulgarija, Serbija ir Graikija.

Pasiruošimas karui ir kariniai planai

Keturios sąjungininkės neparuošė bendro plano ir nesistengė koordinuoti pajėgų. Kiekviena valstybė kariavo individualiai ir karas vyko keturiuose geografiškai apibrėžtuose frontuose. Bulgarai susidūrė su turkų pajėgomis, kurios saugojo kelius į Konstantinopolį, Trakijoje bei vykdė šalutines operacijas link Makedonijos. Serbai ir juodkalniečiai veikė Kosove, Sandžake, šiaurės Makedonijoje ir Albanijoje; graikai veikė pietų Makedonijoje link Salonikų ir nuo Epyro link Jonijos.

Bulgarija

Bulgarija, dažnai vadinta „Balkanų Prūsija“, turėjo galingiausą iš Lygos kariuomenių. Taikos meto armija iš 60 000 vyrų buvo išplėsta iki 370 000. Iš viso buvo mobilizuota 600 000 vyrų iš 4 300 000 gyventojų. Bulgarų lauko kariuomenė sudaryta iš 9 pėstininkų padalinių, 1 kavalerijos divizijos ir 1116 artilerijos dalinių. Vyriausiasis kariuomenės vadas buvo caras Ferdinandas, o tikrasis vadovavimas priklausė jo pavaduotojui generolui Michailui Savov.

Bulgarijos kariniais tikslais buvo Trakija ir Makedonija, ir nors pastaroji turėjo būti padalinta Serbijai ir Graikijai, Bulgarija tikėjosi gauti didžiąją jos dalį su uostu Salonikais. Bulgarai dislokavo pajėgas Trakijoje, suformavo tris armijas – 1-oji armija, vadovaujama generolo Vasil Kutinchev su trejomis pėstininkų divizijomis, dislokuota Jambolo pietuose su nurodymu veikti palei Tundžos upę. 2-oji armija, vadovaujama generolo Nikola Ivanov su dviejomis pėstininkų divizijomis ir viena pėstininkų brigada dislokuota į vakarus nuo 1-osios armijos ir jai liepta užimti Adrianopolio tvirtoves. Pagal karinį planą, 3-ioji armija (generolas Radko Dimitriev) dislokuota į rytus ir už 1-osios armijos, ją dengė kavalerijos divizija. Trečioji armija turėjo tris pėstininkų divizijas ir jai liepta perlipti Stranja kalną ir užimti Lozengrado Kirk Kilise tvirtovę.

Serbija

Serbija mobilizavo apie 230 000 vyrų, suformavo 10 pėstininkų divizijų, dvi nepriklausomas brigadas ir kavalerijos diviziją, vadovaujamą pažangaus buvusio karo ministro Radomiro Putniko. Serbų vyriausioji vadovybė savo prieškarinėse pratybose nusprendė, kad lemtingai kovai prieš turkų Vardar armiją labiausiai tiks Ovče Polje plynaukštė prieš Skopję. Taigi, pagrindinės pajėgos sudarė tris armijas turėjusias žengti link Skopjės, o divizija ir nepriklausoma brigada padėjo Juodkalnijai Sandžake.

Pirmajai armijai vadovavo Petar Bojovic, armija buvo stipriausia skaičiumi ir galia, sudariusi link Skopjės judančios grupės branduolį. Antrai armijai vadovavo generolas Stepa Stepanovic, armija susidėjo iš vienos serbų ir vienos bulgarų divizijos. Ji sudarė armijos kairįjį sparną ir žengė link Stracino. Serbų ir bulgarų armijų vadovai prieš karą susitarė dėl bulgarų divizijos prisijungimo, tačiau vos karui prasidėjus kariuomenė nustojo vykdyti generolo Stepanovic įsakymus ir klausė tik Bulgarijos vyriausiųjų vadovų įsakymų. Trečioji armija priklausė generolui Božidar Jankovic ir formavo dešiniojo sparno armiją, jos užduotis buvo išlaisvinti Kosovą ir prisijungti prie kitų armijų Ovče Polje mūšyje.

Graikija

Graikija laikyta silpniausia sąjungininke po triuškinančio pralaimėjimo osmanams Graikijos-Turkijos kare 1897 m. ir nepretendavo labai prisidėti prie karo prieš turkus. Graikija mobilizavo 120 000 vyrų. Kita vertus Graikijos laivynas buvo stiprus ir prisidėjo prie Lygos, nes sutrukdė turkų pastiprinimui persikelti iš Azijos į Europą. Kaip teigė graikų ambasadorius Sofijoje per derybas dėl Graikijos priėmimo į lygą: „Graikija gali parūpinti 600 000 vyrų karo pajėgoms. […] 200 000 vyrų lauke, o flotilė galės sustabdyti 400 000 vyrų atsikeliančių iš Turkijos. […] tarp Salonikų ir Galipolio. "

Kai karas prasidėjo, armija vis dar reorganizavosi po Prancūzijos karinės misijos. Po mobilizacijos ji sugrupuota į dvi armijas. Tesalijos armija, vadovaujama princo Konstantino ir leitenanto bei įgulos vado Panagiotis Danglis, kovėsi septyniomis pėstininkų divizijomis, kavalerijos brigada ir keturiais nepriklausomais Evzones batalionais, sudariusiais 100 000 vyrų.

Toliau nuo 10 000 iki 13 000 vyrų aštuoniuose batalionuose persikėlė į Epyro armiją vadovaujamą leitenanto Konstantinos Sapountzakis, kuriam buvo patikėta judėti link Epyro. Kadangi ji neturėjo vilties užimti gerai įtvirtintą sostinę, Joniją, kita jos misija buvo tiesiog sužlugdyti turkų pajėgas kol atvyk pastiprinimas iš tesalijos armijos po sėkmingų operacijų.

Graikų laivynas tuo tarpu tikėjosi užimti Egėjo jūros salas, kurias vis dar valdė osmanai ir užtikrinti jūrinį pranašumą. Egėjo flotilė, vadovaujama užnugario admirolo Pavlos Kountouriotis turėjo atliktį šią užduotį ir dislokavo tris kovos laivus, septynis eskadrinius minininkus ir naujausią kreiserį Averof, kuriuo graikai rėmė savo jūrinio dominavimo Egėjo teritorijoje planus. Kitos mažesnės eskadrinio minininko ir torpedų užduotys buvo išvaryti mažus turkų laivus iš Egėjo ir Jonijos jūrų. Graikija vienijosi su Serbija.

Juodkalnija

Juodkalnija užsitarnavo užgrūdintų ir patyrusių karių reputaciją, bet jų armija buvo maža ir sena. Pabaigus mobilizaciją pirmą spalio savaitę, Juodkalnija turėjo 35 600 vyrų su 126 ginklais; suorganizuotos keturios divizijos, kiekvienoje trys brigados. Formalus vadovas karalius Nicholas ir įgulos vadas generolas Lazarovic. Pagrindinis karo tikslas – užimti svarbų miestą Skadar, antraeilės operacijos atliktos Novi Pazar.

Osmanų Imperija

1912 m. Osmanų imperijos padėtis pasunkėjo. Ji vis dar buvo įsitraukę į karą su Italija Libijoje, kuris tęsėsi iki spalio 15 d., keletu dienų po Balkanų neramumų pradžios. Todėl Osmanų imperija negalėjo pastiprinti pozicijų Balkanuose, nes santykiai su Balkanų regiono valstybėmis per metus blogėjo.

Osmanų karinėms galimybėms taip pat sutrukdė nestabilumas, sukeltas jaunųjų turkų revoliucijos ir kontrrevoliucinis karas po keleto mėnesių. Vokiečių delegacija stengėsi pertvarkyti armiją, bet rezultatai buvo nevienareikšmiai. Reguliarioji armija (nizam) buvo gerai aprūpinta ir ištreniruota, bet rezervinius vienetus (redif), turėjusius papildyti armiją, sudarė dešimt vietinių nemusulmonų, negalėjusių daug kariauti.

Teoriškai, osmanai galėjo kautis didesnėmis pajėgomis prieš Balkanų lygą, bet dėl Graikijos vykdytos Egėjo jūros kontrolės jiems būtų reikėję transportuoti karius geležinkeliu. Pačioje Europoje Osmanų imperija nesukūrė jokio plano prieš oponentus, ir jų pajėgos kovėsi izoliuotose mūšiuose be tikslios koordinacijos.

Operacijos

Karo veiksmai

Bulgarijos, Serbijos ir Juodkalnijos operacijų eiga

Pirmieji didesni mūšiai vyko prie Adrianopolio-Kirk Kilisse gynybinės linijos, kur spalio 23-24 d. bulgarų pirmoji ir trečioji armijos (kartu 110 000 vyrų) laimėjo prieš pagrindines turkų pajėgas (130 000 vyrų) prie Gechkeli, Seliolu ir Petra. Adrianopolio tvirtovė paimta ir užimtas Kirk Kilisse be pasipriešinimo spaudžiant trečiajai bulgarų armijai.

Tada bulgarų vyriausieji vadai nusprendė kelias dienas palaukti, kad turkai užimtų gynybines pozicijas Luleburgaz-Karaagach-Bunarhisar fronte. Nepaisant to, bulgarų pirmos ir trečios armijos ataka spalio 30-31 d. sutriuškino turkų pajėgas ir pasiekė Marmuro jūrą.

Tuo pačiu metu serbai laimėjo kautynes prie Kumanovo ir užėmė Uskubą, Diuresį ir Monastirą.

Gavę naują pastiprinimą iš Azijos provincijų turkai užsiėmė savo trečią ir stipriausią gynybinę poziciją palei Čataldžio liniją, skersai per pusiasalį, kuriame yra Konstantinopolis. Lapkričio 4-17 d. Bulgarija atakavo Čataldžio liniją, bet lapkričio 17-22 d. turkai juos atstūmė. Turkų tvirtovės Adrianopolis, Škoderis ir Janina atsilaikė prieš priešų puolimus.

Lapkričio 20 d. – gruodžio 3 d. osmanai ir bulgarai, atstovavę ir Serbiją, ir Juodkalniją, susitarė dėl paliaubų. Netrukus Londone prasidėjo taikos derybos, kur tuo metu vyko didžiųjų valstybių atstovų konferencija. Graikija irgi dalyvavo konferencijoje, bet nesutiko su paliaubomis, kad galėtų tęsti operacijas Epyre. Austrai, italų ir vokiečių remiami, prieštaraudami rusams pasistengė sukurti nepriklausomą Albaniją. Turkų ir sąjungininkų derybos nutrūko, nes jaunaturkiai, vadovaujami Envero nepripažino Adrianopolio atskyrimo. Pasibaigus derybų terminui vasario 16 d. priešininkai atnaujino karą.

Naujos turkų pajėgos dislokavosi Bulair ir Sarkoy, bet po ilgos kovos juos užspaudė ir atmušė naujai suformuota ketvirtoji bulgarų armija, vadovaujama generolo Stilian Kovachev. Čataldžio gynyba taip pat nesisekė.

Kovo 11 d., prasidėjo paskutinė bulgarų Adrianopolio ataka. Vadovaujant generolui Georgi Vazov, bulgarai paremti dviejų serbų divizijų kovo 26 d. užėmė vadintą „nepaimamu“ miestą. Tuo pat metu serbams ir juodkalniečiams dėl turkų vado Essad Pašos išdavystės pavyko užimti Škoderį. Balandžio 23 d. jį paėmė juodkalniečiai, tačiau reikalaujant Austrijai gegužės 5 d. vėl pasitraukė. Tada į Škoderį atvyko didžiųjų valstybių karinės pajėgos.

Graikų operacijų eiga

Graikų Tesalijos armija vadovaujama princo Konstantino įžengė į Salonikus iš pietų, sėkmingai kovodama su osmanais įsitvirtinusiais Sarantrapore. Po atnaujintos pergalės Giannitsa, miestas ir jo valdžia pasidavė graikams spalio 27 d. tuo pačiu metu bulgarai perkėlė septintąją „rila“ diviziją iš šiaurės miesto kryptimi, bet atvyko diena vėliau po pasidavimo. Iki lapkričio 10 d. graikų okupuota zona išsiplėtė nuo Doirani ežero iki Strymon upės. Tačiau Vakarų Makedonijoje, graikai visgi patyrė pralaimėjimą Vevi mūšyje lapkričio 2 d. ir osmanų pasipriešinimas sutelktas Monastire, reiškė, kad miestą netikėtai užėmė serbai.

Epyre graikai sėkmingai užėmė Preveza, bet nebegalėjo užimti vokiečių sukurtų gynybinių Bizani pozicijų, kurios saugojo priartėjimą prie Jonijos. Tačiau, kai baigėsi kampanija Makedonijoje didelė princo Konstantino armijos dalis persikėlė į Epyrą ir Bizani mūšyje osmanų pozicijos buvo įveiktos, o Jonija paimta vasario 22 d., 1913 m. 1913 m. kovo 6 d. graikai užėmė Janiną.

Jūroje, graikų flotilė ėmėsi veiksmų nuo pat pirmos karo dienos. Nuo spalio 6 d. iki gruodžio 20 d. 1912 m., graikų laivynas ir armijos junginiai išlaisvino beveik visas rytų ir šiaurės Egėjo salas ir įkūrė priekinę bazę Moudros pakrantėje Lemnos saloje, iš kurios kontroliuoti išvykimai iš Dardanelų. Leitenantas Nikolaos Votsis pakėlė graikų dvasią lapkričio 8 d., kai naktį atplukdė savo torpedą į Tesalonikų uostą ir paskandino seną osmanų šarvuotį Feth-i-Bulend.

Osmanų flotilė liko Dardaneluose karo pradžioje; per savo du išpuolius iš sąsiaurių 1912 m. gruodžio 3 d. ir 1913 m. sausio 5 d., ją sutriuškino Elli ir Lemnos jūrų mūšiuose, daugiausia dėl taktinės užnugario admirolo Kountouriotis iniciatyvos. Vienintelė osmanų sėkmė priklausė lengvam kreizeriui „Hamidiye“. Kelios dienos prieš Lemnos mūšį, „Hamidiye“ buvo pasiųstas reiduoti graikų prekybinį laivą, taip nukreipiant dėmesį, ko turėjo užtekti, kad ėmęs persekioti graikų flagmanas „Averof“ paliktų graikų flotilės liekanas susilpnintas. Osmanų planas neišdegė, bet „Hamidiye“ keletą kartų laimėjo, paskandino keletą laivų ir bombardavo graikų uostus.

Karo pabaiga ir padariniai

1913 m. gegužės 30 d. Londone pasirašyta didžiųjų valstybių pasiūlyta preliminarinė taikos sutartis užbaigė Pirmąjį Balkanų karą. Balkanų šalių armijos nugalėjo mažesnę ir strategiškai nepasiruošusią Osmanų kariuomenę bei pasiekė greitos sėkmės. Kaip karo rezultatas, beveik visos europinės Osmanų imperijos teritorijos buvo užgrobtos ir padalintos tarp sąjungininkų, susikūrė nepriklausoma Albanijos valstybė. Visa vakarinė Ainos-Medea fronto teritorija iš osmanų perėjo Balkanų šalims, pagal status quo tuo paliaubų metu.

Dalydamiesi karo grobį sąjungininkai susipyko, sąjunga iširo. Beveik visą teritoriją, paskirtą albanams suformuoti šalį netikėtai okupavo Graikija ir Serbija, kurios ką tik patraukė savo karius iš ten. Susidėjus neišspręstiems klausimams su Bulgarija dėl Makedonijos padalijimo, iš karto prasidėjo Antrasis Balkanų karas.

Pirmojo Balkanų karo mūšiai

Pirmojo Balkanų karo mūšiai
Pavadinimas	Puolė	Vadas	Gynėsi	Vadas	Data	Laimėjo
Sarantaporo mūšis	Graikija	Kronprincas Konstantinas	Osmanai		Spalio 22 1912	Graikija
Giannitsa mūšis	Graikija	Kronprincas Konstantinas	Osmanai	Hasan Tahsin Pasha	Lapkričio 1 1912	Graikija
Kumanovo mūšis	Serbija	Generolas Radomir Putnik (po mūšio paaukštintas į vaivadas)	Osmanai	Generolas Zekki-Pasha	Spalio 23 1912	Serbija
Kirk Kelesse mūšis	Bulgarija	Generolas Radko Dimitriev, Generolas Ivan Fichev	Osmanai	Mahmud Muhtar Pasha	Spalio 24 1912	Bulgarija
Pente Pigadia mūšis	Graikija	Lt. Gen. Konstantinos Sapountzakis	Osmanai	Esat Pasha	Lapkričio 6-12 1912	Graikija
Prilep mūšis	Serbija		Osmanai		Lapkričio 3 1912	Serbija
Lule-Burgas mūšis	Bulgarija	Gen. Radko Dimitriev, Gen. Ivan Fichev	Osmanai	Abdullah Pasha	Spalio 28-31 1912	Bulgarija
Vevi mūšis	Graikija		Osmanai		Lap 15 1912	Osmanai
Bitola mūšis	Serbija	Gen. Petar Bojović	Osmanai	Zekki-Pasha (Gen.)	Lapkričio 16-19 1912	Serbija
Kaliakra jūrų mūšis	Bulgarija	Kapitonas Dimitar Dobrev	Osmanai	Hyusein Rauf Bey	Lapkričio 21 1912	Bulgarija
Elli jūrų mūšis	Graikija	Užnugario admirolas Pavlos Kountouriotis	Osmanai	Adm Ramiz Bey	Gruodžio 16 1912	Graikija
Bulair mūšis	Osmanai	Feti Bey	Bulgarija	Generolas Georgi Todorov	Sausio 26 1913	Bulgarija
Şarköy mūšis	Osmanai	Enver Bey	Bulgarija	Generolas Stiliyan Kovachev	Sausio 26-28 1913	Bulgarija
Lemnos jūrų mūšis	Graikija	Užnugario admirolas Pavlos Kountouriotis	Osmanai		Sausio 18 1913	Graikija
Bizani mūšis	Graikija	Kronprincas Konstantinas	Osmanai	Esat Pasha	Kovo 5-6 1913	Graikija
Adrianopolio apgultis	Bulgarija ir Serbija	Generolas Georgi Vazov, Generolas Stepa Stepanovic	Osmanai	Generolas Ghazi Shulkri Pasha	Kovo 11-13 1913	Bulgarija

Vikiteka