Petronijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gajus Petronijus
Petronius Arbiter by Bodart 1707.jpg
Fikcinis Petronijaus atvaizdas iš XVIII a.
Gimė: apie 27 m.
Massalia, dabar − Marselis
Mirė: apie 66 m.
Kumai
Tautybė: Romėnas
Veikla: Romėnų rašytojas.
Commons-logo.svg Vikiteka: PetronijusVikiteka

Petronijus (arba Petronijus Arbitras, lot. Petronius, mirė 66 m.) − I amžiaus Romos imperatoriaus Nerono aplinkos patricijus, spėjamas romanoSatyrikonas“ autorius.

Petronijaus vardas yra spėjamas Titas arba Gajus (Kajus). Petronijų mini Tacitas, Plinijus Vyresnysis ir Plutarchas. Tacito liudijimu Petronijus buvo Nerono patarėjas, teisėjas (lot. arbiter) aprangos ir stiliaus klausimais. Iš to kilęs Petronijaus šių laikų apibūdinimas − Arbitras. Žinoma, kad Petronijus 62 m. užėmė konsulo pareigas, o vėliau perėjo į senatorių sluoksnį. Tacito liudijimu, 66 m. Petronijus buvo įtartas dalyvavimu sąmoksle prieš Neroną ir prisiėmė įprastą tiems laikams patricijų bausmę − savižudybę nelaukiant suėmimo. Prieš tai esą Petronijus surašė visas Nerono nedorybes ir sąrašą nusiuntė imperatoriui.

Tacito liudijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Anot Tacito,[1] Petronijus iškilo savo tingumo dėka. Diena miegodavo, o naktimis tvarkydavo reikalus ir linksmindavosi. Tacitas apibūdina Petronijų rafinuotos prabangos mėgėju, kurio laisvi ir neatsakingi poelgiai buvo vertinami geriau dėl jų paprastumo. Būdamas Bitinijos konsulu Petronijus esą parodė sumanaus valdytojo sugebėjimų. Jis tapo Nerono aplinkos vienu artimiausių žmonių. Neronas neapsieidavo be Petronijaus patarimų prabangos ir elegancijos srityse ir pritardavo tik tuomet, kai Petronijus ką nors pagirdavo. Tai sukėlė Nerono pretorionų prefekto Tigelino pavydą dėl įtakos Neronui. Tigelinas per papirktą vergą sugebėjo įrodyti, kad Petronijus turėjo ryšių su sąmokslininkais prieš Neroną. Petronijus pasirinko savižudybę Kumuose Nerono kelionės metu. Mirties dieną jis surengė puotą, kurioje persipjovė venas ir jas surišo. Jo paliepimu buvo dainuojamos dainos ir deklamuojama poezija. Petronijus surašė testamentą, kuriame nieko neskyrė Neronui, bei išvardino Nerono nedorybes, jo artimiausius bendrininkus bei jų ištvirkavimus ir užantspauduotą sąrašą nusiuntė imperatoriui. Po pietų Petronijus užmigo, kad jo mirtis atrodytų natūralia.

„Satyrikono“ autorius[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu Petronijus laikomas „Satyrikono“ autoriumi. Viename viduramžių „Satyrikono“ manuskripte tikinama, kad jo autorius yra Titas Petronijus. Paties romano tekstas datuojamas Nerono laikų Roma. Tekste yra aliuzijų į Senekos mintis, o knygos veikėjas Eumolpas savo eilėmis atliepia poeto Lukano kūrybą. Abu buvo žinomi Petronijui, Seneka nusižudė to paties sąmokslo kaip ir Petronijus metu. Kai kurių tyrinėtojų nuomone knygos veikėjas Trimalchionas yra paties Nerono parodija. Visus šiuos spėjimus sunku patvirtinti, nes praktiškai nieko nežinoma apie asmeninius paminėtų asmenybių bruožus.

Petronijus vėlesnėje kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvenimo faktų nebuvimas ir mirtis savižudybe įgalino vėlesniais laikais romantizuoti Petronijaus asmenybę. Garsiausias Petronijaus portretas sukurtas Henriko Senkevičiaus 1895 m. istoriniame romane „Quo vadis“, kurioje Petronijus vaizduojamas atsidavusiu kūniškiems malonumams ir menui, tačiau jaučiantis ribą tarp gėrio ir blogio, atsakomybės ir neatsakingumo, kaip antagonistas Neronui (Neronas buvo įtartas tyčiniu Romos padegimu, nes esą jam trūko įkvėpimo parašyti eiles apie Trojos gaisrą).

Leidiniai lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Petronijus. Satyrikonas. Vilnius: Vaga, 1984. 195 p. Vertė: Jonas Dumčius;
  • Antikiniai romanai ir pasakėčios; Vilnius: Vaga, 1987. 447 p.
  • Petronijus. Satyrikonas. Vilnius: Versus Aureus, 2012. 190[1] p. Vertė: Jonas Dumčius;[2]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]