Petro Cvirkos tėviškės sodyba-muziejus

Koordinatės

55°05′10″š. pl. 23°19′30″r. ilg. / 55.086°š. pl. 23.3249°r. ilg.

Vieta

Jurbarko rajono savivaldybė

Seniūnija

Veliuonos seniūnija

Plotas

9830 m²

Naudotas

nuo ~1956 m.^[1]

Registro Nr.

u. k. 10499 / 28233 / 28234

Petro Cvirkos tėviškės sodyba-muziejus arba Klangių etnografinė sodyba (nuo 2022 m.) – rašytojo Petro Cvirkos (1909-1947) gimtoji sodyba su įkurta muziejine ekspozicija, esanti Klangiuose, Veliuonos seniūnijoje, Jurbarko rajone. XX a. pradžios etnografinė sodyba yra Jurbarko krašto muziejaus padalinys.^[2] Įsikūrusi atviroje, lygioje vietovėje, pažymėta kelio ženklais nuo Panemunės plento (2 km į šiaurę). Šalia pastatytas stogastulpis, informacinė lenta, įrengtos atokvėpio vietos atvykėliams priešais sodybą po ąžuolu ir jos teritorijoje, prie P. Cvirkos namo. Sodybos teritoriją juosia medžių eilės ir medinių statinių tvora. Sodybą anksčiau sudarė 4 pastatai. Senasis klojimas nugriuvo, išliko gyvenamasis namas, tvartas ir klėtis.

Sodyba yra regioninės reikšmės kultūros paminklas, 1993 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.^[1] Eksponuojami Cvirkų šeimos baldai, buities reikmenys, ūkio padargai, taip pat čia veikia ir Veliuonos krašto etnografinė ekspozicija. Ant gyvenamojo namo sienos įtaisytas kultūros paveldo ženklas ir atminimo lenta su įrašu: Šioje sodyboje nuo 1913 iki 1922 metų gyveno lietuvių literatūros klasikas Petras Cvirka.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cvirkų šeimos sodyba pradėta kurti XX a. pradžioje Ją pastatė rašytojo tėvas Kazimieras Cvirka. Prieš I pasaulinį karą Klangiai, vykdant Stolypino reformą, pradėti skirstyti į vienkiemius. 1912 m. Cvirkų šeima persikėlė iš panemunės į vienkiemį dabartinėje vietoje. Priklausė 14 ha žemės, tačiau vertėsi sunkiai, tėvas anksti mirė, motina ištekėjo antrą kartą. Rašytojas sodyboje gyveno nuo 1912 iki 1922 m., kuomet įstojo į Vilkijos progimnaziją. Vėliau išvykęs gyventi į Kauną, čia atvažiuodavo kaip svečias. Gimtąjį kaimą jis aprašė apybraižoje „Mano kaimas“.

1946 m. po motinos Marijos Cvirkienės mirties, sodyboje liko gyventi netikras rašytojo brolis Jonas Račkaitis, kuris čia gyveno iki savo vedybų 1949 m.

Nuo 1950 m. P. Cvirkos tėviškės išsaugojimu ėmė rūpintis žurnalistas, buvęs diplomatas Karolis Račkauskas-Vairas. Jo iniciatyva gyvenamasis namas 1950-1951 m. perstatytas ir apie 1956 m. įkurtas memorialinis muziejus.^[1] Iki 1969 m. K. Račkauskas-Vairas buvo šio muziejaus direktorius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus vertinti P. Cvirkos aktyvią kolaboracinę veiklą su sovietų valdžia, neliko nuošalyje ir Klangiai. Dar prieš 2021 m. iš Vilniaus centro iškeliant Juozo Mikėno sukurtą P. Cvirkos paminklą, buvo svarstoma skulptūrą pastatyti rašytojo memorialinėje sodyboje Klangiuose,^[3] bet galiausiai jis iškeliavo į Grūto parką. Spaudoje 2021 m. nevienareikšmiškai vertinta ir pati sodyba: sovietmečio gausių muziejaus svečių knygos įrašai su klaidomis, klaidelėmis, o muziejus apleistas, neturintis rašytojo asmeninių daiktų, su atsitiktiniais eksponatais, matyt, iš aplinkinių sodybų surankiotais.^[4] Vienas pastebimiausių – klasiko Justino Marcinkevičiaus įrašas svečių knygoje: Žemai lenkiamės šitai žemei, pagimdžiusiai ir išauginusiai mums, o ir visam pasauliui, lietuvių literatūros ąžuolą. Apkabiname gerbiamą K. Staniulį – rašytojo vaikystės ir jaunystės draugą – globojantį ir tvarkantį memorialinį muziejų. Tegu niekada neužželia takai į šitą šventą mūsų tautai vietą! 1984 IV. 29. Justinas Marcinkevičius.^[4]

2022 m. gruodžio 22 d. Jurbarko krašto muziejaus padalinys – Petro Cvirkos memorialinė sodyba pervadinta į Klangių etnografinę sodybą.^[5]

Sodybos statiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sodyboje pastatai išdėstyti perimetru apie stačiakampį kiemą: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, buvusio klojimo pamatai. Yra vaismedžių sodas.

Kauno restauravimo dirbtuvė sodybą restauravo 1978-1981 m. Čia dar stūksojęs klojimas buvo tašytų rąstų, dengtas šiaudais, stovėjo ant akmens mūro pamatų, o nugriuvo 1994 m. Tvartas atstatytas 1978 m., remiantis vietinėms apylinkėms būdinga tvartų architektūra ir išlikusia sena fotografija. Pritaikytas sandėliui, įrengtos pagalbinės muziejaus patalpos. Vidury kiemo stovintis šulinys iškastas per II pasaulinį karą. Iki tol geriamąjį vandenį šeimininkai nešėsi iš kaimynų, o ūkiui naudojo prie klojimo buvusio prūdo vandenį.