Mykolė Krinickaitė-Astaškienė
| Mykolė Krinickaitė-Astaškienė | |
|---|---|
| Gimė | 1908 m. spalio 19 d. Ryga, Latvija |
| Mirė | 1954 m. rugsėjo 4 d. (45 metai) Vilnius |
| Tėvas | Liudvikas Krinickas |
| Sutuoktinis (-ė) | Jonas Astaška |
| Vaikai | Algimantas Astaška |
| Veikla | aktorė, režisierė, dramaturgė, lektorė, vertėja |
| Partija | 1949 m. SSKP |
| Alma mater | * 1923-1928 m. Vilniaus valstybinė Karalienės Jadvygos mokytojų moterų seminarija.
|
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Mykolė Krinickaitė-Astaškienė (1908 m. spalio 19 d. Rygoje – 1954 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje) – Lietuvos teatro aktorė, režisierė, dramaturgė, lektorė, vertėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1929 m. baigusi Vilniaus mokytojų seminariją mokytojavo pradžios mokyklose. 1930 m. su kitais įkūrė Vilniaus lietuvių scenos mėgėjų kuopą (nuo 1936 m. Vilniaus lietuvių teatras, nuo 1939 m. Vilniaus skrajojamas „Vaidilos“ teatras). 1931–1944 m. šio teatro aktorė ir režisierė, 1941–1944 m. vadovavo teatro lėlių trupei, režisavo jos spektaklius. 1936 m. eksternu baigė Varšuvos teatro institutą.
1944–1948 m. Vilniaus valstybinio lėlių teatro meno vadovė ir režisierė. 1949–1952 m. Kauno jaunojo žiūrovo teatro lėlių teatro trupės vadovė. 1948–1952 m. Meno reikalų valdybos prie LTSR MT Teatrų ir muzikos skyriaus viršininkė. 1952–1954 m. žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktoriaus pavaduotoja.[1][2]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje – „Vilniaus žodis“, „Varsnos“, „Versmė“. Paskelbė straipsnių teatro klausimais, eilėraščių, apsakymų.
Parašė pjeses:
- Išmakė, su V. Čepulyte, pastatyta 1936 m., išleista 1937 m. ir režisierė
- Tarp lūšnų, su V. Čepulyte, pastatyta 1937 m., režisierė
- Užauginai kovotojus, su V. Čepulyte, pastatyta 1939 m. vaidinimas vaikams
- Sigutė, vaidinimas vaikams, su V. Čepulyte, pastatyta 1943 m.
- Dzūkiukas, vaidinimas vaikams
- Kristina, drama
- Kauno lėlių teatrui 1950 m. parengė Vinco Pietario apysakos „Lapės gyvenimas ir mirtis“ inscenizaciją.
Kūryboje vaizduojamas Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas, siekiama aktyvinti jų tautinį ir kultūrinį sąmoningumą. Plačiausiai buvo statoma Tverečiaus tarme parašyta komedija „Išmakė“, kurioje keliamas inteligentų ir kaimiečių santykių klausimas, smerkiama sugedusi miesto moralė, aukštinamas kultūros įgijęs žmogus, be jokių materialinių sumetimų pasiaukojantis savo kraštui.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Tumelis. Mykolė Krinickaitė-Astaškienė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. - 402
- ↑ Mykolė Krinickaitė-Astaškienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 61 psl.
- ↑ Loreta Mačianskaitė. Mykolė Krinickaitė-Astaškienė[neveikianti nuoroda]