Mafalda Salvatini

Mafalda Salvatini (1886 m. spalio 17 d. Baji miestelyje (dab. Bakoli miesto dalis Neapolio provincijoje), Italija – 1971 m. birželio 13 d. Lugane, Šveicarija) – soprano partijas dainavusi italų operos dainininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Neapolio armijos karininko šeimoje. Sulaukusi ketverių metų tapo našlaite ir vėliau augo internatuose Portičyje ir Paryžiuje. Jau ankstyvojoje vaikystėje buvo pastebėti muzikiniai gabumai, kuriuos ji ugdė pas žinomus prancūzų dainininkus ir pedagogus Pauline Viardot-García bei Jean de Reszke. Vėliau tobulinosi Vokietijoje pas Julių Lybaną (Julius Lieban).

1908 m. debiutavo Berlyno valstybinėje operoje (vok. Berliner Staatsoper), Džiuzepės Verdžio operoje „Aida“ scenoje pasirodė kartu su garsiuoju Enrico Caruso. Šiame teatre iki 1914 m. ji dainavo Leonoros partiją Dž. Verdžio „Trubadūre“ ir vaidino pagrindinį vaidmenį Džakomo Pučinio „Madam Baterflai“. 1912 m. gastroliavo Bavarijos valstybinėje operoje (vok. Bayerische Staatsoper), o 1913 m. Paryžiaus operoje (pranc. Opéra National de Paris) debiutavo Valentinos vaidmenyje Jakobo Meyerbeero „Hugenotuose“.

Nuo 1914 m. iki 1923 m. priklausė Vokiečių operos Berlyne (vok. Deutsche Oper Berlin) dainininkų kolektyvui. Dainavo šias partijas: Amelijos Dž. Verdžio „Kaukių baliuje“, Martos Eugeno d'Albertso „Slėnyje“, Mirtoklės to paties kompozitoriaus „Mirusiose akyse“, Rachelės Žako Galevi operoje „Žydė“, Zentos Richardo Vagnerio „Skrajojančiame olande“ ir kt.

1922 m. ir 1928 m. gastroliavo Vienos Valstybinėje operoje, 1927 m. ir 1928 m. Zemper operoje Drezdene (vok. Semperoper in Dresden). Yra dainavusi ir Rygos operoje, taip pat Olandijos ir Belgijos teatruose.

1908 m. ji Berlyne ištekėjo už hugenotų kilmės verslininko Valterio Gerardo, pora susilaukė dviejų sūnų: Rolfo (1909–2011) ir Horsto (1912–2008). Vyriausias iš jų, Rolf Gérard, užaugęs tapo žinomu scenografu ir tapytoju. Po kiek laiko Mafalda Salvatini su vyru išsiskyrė.

1932 m. ji baigė dainininkės karjerą, o po metų ištekėjo už Lietuvos pasiuntinio Berlyne Jurgio Šaulio. Šeima apsigyveno Šveicarijoje, Suviglianoje (dab. Lugano miesto dalis). M. Salvatini mirė 1971 m. ir buvo palaidota šalia savo vyro dr. Jurgio Šaulio. Jų amžino poilsio vieta tapo Lugano Kastanjolos kapinių kolumbariumas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]