Lytinis susilaikymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lytinis susilaikymas – savanoriškas ar priverstinis lytinio gyvenimo nutraukimas tam tikram laikui. Tokio susilaikymo priežastys įvairios: nuolatinio lytinio partnerio nebuvimas, turint sutuoktinį ar nuolatinį partnerį – išvykimas, liga, gyvenimas izoliacijoje, kur nėra kitos lyties asmenų ir kt.

Iki pirmų lytinių santykių lytinis susilaikymas yra laikomas norma ir išgyvenamas lengviau nei patyrus sekso, kadangi organizmas dar nėra pripratęs prie reguliaraus lytinio gyvenimo. Didelį lytinį potraukį lydi savireguliacija – poliucijos, masturbacija, kurios sumažina lytinę įtampą. Be to, lytinė energija iškraunama sportuojant, mokantis, dirbant fizinį darbą.

Kur kas sunkiau lytinis susilaikymas išgyvenamas santuokoje, kai yra nusistovėjęs lytinio gyvenimo ritmas (pvz., reguliarusis seksas). Trumpalaikiai susilaikymo laikotarpiai paprastai išgyvenami lengvai, ypač sugebant energiją nukreipti kitur – į darbą, hobį ir pan. Tačiau ilgalaikio susilaikymo pasekmės įvairios – jos priklauso nuo žmogaus seksualumo ir lytinio potraukio stiprumo: vieni nesunkiai pakelia kelių mėnesių ar net metų susilaikymą, kitiems tai sukelia darbingumo sumažėjimą, bendrą irzlumą. Kita vertus, ilgesniam laikui nustojus lytiškai santykiauti, ima mažėti lytinis potraukis, o atnaujinus seksą potraukis vėl normalizuojasi.

Susilaikymas kaip kontracepcija[taisyti | redaguoti kodą]

Lytinis susilaikymas gali būti traktuojamas kaip kontracepcijos būdas, kurio metu yra vengiama bet kokių lytinių santykių, pavyzdžiui, moters ciklo viduryje, apie ovuliaciją, kuomet didžiausia rizika pastoti. Tai yra, ko gero, pati saugiausia kontracepcija.

Susilaikymas kaip moralinė vertybė[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau lytinis susilaikymas skirtinas nuo skaistumo (nekaltybės), kadangi pastarasis suprantamas ne tik kaip fizinis lytinių santykių neturėjimas, tačiau kaip pasaulėžiūros ir vertybių visuma. Be to, nekaltybė yra prarandama vienąsyk gyvenime, tuo tarpu lytinis susilaikymas gali būti ne vienkartinė praktika, o periodinis reiškinys. Skaistumas gi išvis gali būti ne tik fizinis lytinio gyvenimo atsisakymas, bet ir dvasinis (minčių ir norų) tyrumas. Šių sąvokų išskyrimas gali atrodyti gana sudėtingas ir filosofinis klausimas, tačiau jų suplakimas į vieną gali sukelti rimtų nesusipratimų. Skirtingose kultūrose ir religijose sąsajos tarp šių terminų yra gana įvairios.

Katalikybėje dvasininkams draudžiama turėti lytinių santykių visą gyvenimą, todėl lytinis susilaikymas yra nuolatinis (vadinamas celibatas).