Lytinis fetišizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
F.

Fetišizmas (portugališkai feitiço – švento daikto garbinimas) – pasireiškiantis kito žmogaus tam tikros fizinės savybės, jam priklausančio daikto ar drabužio garbinimu, sukeliančiu lytinį susijaudinimą. Gali jaudinti balsas, kūno kvapas, apranga (pvz., pirštinaitės, apatiniai, puskojinės, batai (ypač aukštakulniai), ploni permatomi drabužiai), tatuiruotės, plaukai (pvz., garbanoti, rausvos spalvos, nuskusti gaktos plaukai) ir kt. Toks objektas ar savybė vadinama fetišu. Fetišistą jaudina įvairus moters apatinis trikotažas (dažniausiai – kelnaitės ir liemenėlė), dėvėtas – labiau negu naujas ar ką tik pirktas, vogtas – labiau nei įsigytas legaliai. Tokie drabužiai, prisidedami prie kūno, sukelia jaudinimą, norą masturbuotis. Taip pat gali būti stiprus potraukis tam tikros medžiagos aprangai (pvz., guminei, latekso, nailono, kailinei ir kt.) arba spalvai (ypač juodai ir raudonai, rečiau – mėlynai).

Fetišizmu pasižymi gerokai dažniau vyrai nei moterys. Kaip lytinis nukrypimas fetišizmas paprastai vertinamas tuomet, kai tai trukdo asmens lytiniam gyvenimui – pvz., jis ieško gyvenimo partnerio tik pagal savo fetišistinius kriterijus, ima slapčia vogti drabužius, nesugeba pasiekti lytinio susijaudinimo be fetišinių objektų ir pan. Tai vienas labiausiai paplitusių lytinių nukrypimų. Manoma, kad tikro fetišizmo atvejais asmuo netgi nepaiso jokių žmogaus, turinčio tam tikrą fetišą, asmeninių savybių.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Fetišizmo yra labai daug atmainų, pvz.:

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Reiškinys kaip toks yra žinomas nuo senovės, tačiau terminą pagal dabartinę prasmę 1887 m. pirmą kartą pavartojo prancūzų gydytojas Alfredas Binė (Alfred Binet). Iš pradžių fetišo žodžiu buvo vadinamos Afrikos tautelių figūrėlės, kurioms buvo teikiama magiška galia, jos buvo didžiai vertinamos ir garbinamos. A. Binė pastebėjo, kad kai kurie vyrai moters savybėms, daiktams ar drabužiams teikia tokias pat magiškas ypatybes ir garbina taip pat, kaip Afrikos gentys savo fetišus, todėl lytinį nukrypimą pavadino fetišizmu.

Fetišizmas ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Fetišizmo apraiškų galima pastebėti įvairiose tautose ir kultūrose, jis yra paplitęs įvairiu mastu ir kai kur yra gana plačiai toleruojamas. Pavyzdžiui, Viktorijos laikų Anglijoje moters čiurna (kojos dalis tarp blauzdos ir pėdos) buvo vertinama beveik kaip intymi kūno vieta. Iki 1911 m. Kinijoje trumpos moters kojos taip pat buvo vertinamos kaip erotiškos ir patrauklios, ir mergaitėms nuo mažumės buvo slopinamas kojų augimas (dar ir šiandien moters pėda Kinijoje turi erotiškumo atspalvį). Įvairiose indėnų ir aborigenų gentyse dideli žiedai nosyje ar ant veido (ypač lūpų) taip pat buvo susiję su moters patrauklumu, o kai kuriose pirmykštėse tautelėse, gyvenančiose atogrąžų sąlygomis, dar ir dabar erotiška yra ne ta moteris, kuri apsirengusi tik trumpu sijonėliu, pagamintu iš žolių, tačiau toji, kuri apsirengusi puošniais drabužiais. Vakaruose stebimos atvirkščios tendencijos – labiau vertinama tokia apranga, kuri mažiau pridengia kūną: siaurikės (stringai), permatomos liemenėlės, pusiau permatomas apatinis trikotažas, naktiniai ir maudymosi kostiumėliai, trumpučiai sijonai ir pan. Siaurėjančios kelnaitės netiesiogiai skatina gaktos plaukų skutimą. JAV sparčiai populiarėja silikoninės krūtys. Daugelyje išsivysčiusių šalių erotinis trikotažas yra plačiai reklamuojamas ir tampa kasdienybe.

Tokio fetišizmo tolerancija įvairiose kultūrose iš esmės priklauso nuo to, kiek yra toleruojamas atviras lytinis patrauklumas.


Commons-logo.svg Vikiteka: Lytinis fetišizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka