Logotetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Logotetas (gr. λογοθέτης, logothétēs, dgs. λογοθέται, logothétai; viduramž.lot. logotheta, dgs. logothetae) – administracinės pareigos Rytų Romos imperijoje. Vidurinėje ir vėlyvojoje Bizantijos imperijoje tai jau buvo aukštos administratoriaus pareigos, atitinkančios ministro lygį. Šis titulas vėliau paplito ir kitose valstybėse, paveiktose Bizantijos kultūros – Sicilijos karalystėje, viduramžių Serbijoje, Dunojaus kunigaikštystėse.

Kilmė ir raida[taisyti | redaguoti kodą]

Graikų kalboje žodis logothetēs reiškia 'tas, kuris vykdo apskaitą, skaičiuoja, logiškai samprotauja', o pažodžiui – 'tas, kuris dėlioja žodžius'. Tiksli pavadinimo kilmė nėra žinoma, jis anksčiausiai aptiktas krikščionių bažnyčios tėvų darbuose, kur paprastai reiškia jaunesniuosius valdininkus, dažnai užsiimančius finansine veikla.[1] VI amžiuje, po Justiniano I, logotetai pasidarė galingesni, nes jie ėmė tvarkyti imperatoriaus pajamų rinkimo sistemą. Jiems imta leisti pasilikti 1/12 dalį sumos, kurią jie surinkdavo valstybės iždui. Tokiu būdu kai kurie jų įgijo didelius turtus.[2][3]

Pareigybė smarkiai pakito VII a. pradžioje, kai valdė Heraklėjo dinastija. Iš Diokletiano ir Konstantino Didžiojo paveldėta administravimo sistema buvo kruopščiai pertvarkyta. Trys pagrindiniai senosios sistemos vienetai (pretorių prefektūros, sacrae largitiones ir res privata) buvo pakeisti logotesijomis (dgs. logothesia, vnsk. logothesion) ar sekretais (vnsk. sekreton, dgs. sekreta).[4][5] Šie pakeitimai buvo reikalingi, nes imperija prarado daug teritorijų ir reikėjo pertvarkyti pajamų rinkimo sistemą vykstant Bizantijos-Sasanidų karui ir musulmonų užkariavimams. Reformos pradžią padarė VI a. Justiniano reforma – res privata, atsakinga už imperatoriaus žemių tvarkymą, jau buvo padalinta į penkis atskirus departamentus.[6]
VII a. viduryje panaikintas sacrae largitiones, nors atskiri jo skyriai (kaip kad ir pretorių prefektūros) buvo atskirti ir padaryti atskirais departamentais. Kai kuriems jų ėmė vadovauti logotetai. Juos prižiūrėjo sakeliarijus, veikęs kaip generalinis finansų kontrolierius, ir, galiausiai, imperatorius.[6][7][1]

Pirmas paminėtas aukšto rango logotetas buvo „šlovingasis logotetas ir patricijus“ Teodosijas (Theodosios, paminėtas 626 m.), kuris buvo atsakingas arba už genikon, arba už stratiōtikon.[8] Vėliau minimi kitokias pareigas užimantys logotetai.[9]

Logotetai egzistavo ir bažnyčioje, kur jie buvo patriarchų ir metropolinių vyskupų (metropolitų) padėjėjai, o logothetēs tou praitoriou buvo vyresnysis valdininkas, pavaldus Konstantinopolio eparchui.[1]
Valdant Aleksijui I Komninui buvo įkurta logothetēs tōn sekretōn pareigybė, šis logotetas prižiūrėjo visus valstybės departamentus. Vėliau šios pareigos virto didžiojo logoteto (megas logothetēs) pareigomis.[1][10] Paleologų laikais logotetų pateigybės išnhyko, o logoteto titulas kai kur liko kaip grynai garbės titulas.

Bizantijos logotetai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Logothetēs tou dromou (gr. λογοθέτης τοῦ δρόμου), pašto logotetas – atsakingas už imperijos paštą, diplomatiją ir žvalgybą. X–XI a. šis logotetas dažnai pagal veiklą atitiko vyriausią imperijos ministrą.[11][12]
  • Logothetēs tou genikou (gr. λογοθέτης τοῦ γενικοῦ), dažnai vadintas genikos logothetēs ar tiesiog ho genikos (gr. ὁ γενικός), bendrasis logotetas – atsakingas už „bendrąją finansų ministeriją“ (genikon logothesion), bendruosius mokesčiu ir kitas bendras pajamas.[13]
  • Logothetēs toū stratiōtikou (gr. λογοθέτης τοῦ στρατιωτικοῦ), karinis logotetas (pažodžiui 'karinio iždo logotetas') – atsakingas už Bizantijos kariuomenės algas ir kariuomenės aprūpinimą. Tikslios pareigos nėra gerai žinomos.[14][15]
  • Logothetēs tōn agelōn (gr. λογοθέτης τῶν ἀγελῶν), kaimenių logotetas – atsakingas už valstybės valdomus dvarus (mētata) vakarinėje Mažojoje Azijoje, kur buvo auginami arkliai ir mulai armijai ir imperiniam viešajam paštui.[16][1]
  • Epi tou eidikou ar tiesiog eidikos ('atsakingas už ypatingus [reikalus]') – atsakingas už (e)idikon logotesiją (logothesion), kuri prižiūrėdavo imperijos iždą, gamyklas, sandėlius ir monopolijas. Ši institucija pakeitė Romos imperijos comes rerum privatarum.
  • Logothetēs tou praitōriou (gr. λογοθέτης τοῦ πραιτωρίου) – vienas iš dviejų pagrindinių Konstantinopolio eparcho padėjėjų. Galbūt atliko teismines ir policines pareigas.[15][17]
  • Logothetēs tōn hydatōn (gr. λογοθέτης τῶν ὑδάτων), vandenų logotetas – neaišku valdininkas, kuris šaltiniuose aptiktas paminėtas vieną kartą. Galbūt atitinka komēs hydatōn (Vandenų komesas), kuris atsakydavo už vandentiekius..[18]
  • Logothetēs tōn oikeiakōn (gr. λογοθέτης τῶν οἰκιακῶν) – atsakingas už oikeiakoi (tokia rūmų valdininkų klasė), atlikinėjęs tam tikras su fisku ir teismais susijusias funkcijas.[19]
  • Megas logothetēs (gr. μέγας λογοθέτης), didysis logotetas, pradžioje buvęs logothetēs tōn sekretōn (imperatoriaus Aleksijaus I Komnino laikai, apie 1081–1118 m.) – kontroliuoti ir koordinuoti kitus valstybės departamentus (sekreta).[1]

Logotetai už Bizantijos ribų[taisyti | redaguoti kodą]

Sicilijos karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Logoteto titulas iš Rytų Romos imperijos persikėlė ir į vakarus, tačiau įsitvirtino tik Sicilijos karalystėje. Joje logotetas ėmė atitikti kanclerį, logoteto pareigos ėmė prilygti, jei ne viršyti, Magnus Cancellarius ('Didysis kancleris'). Šį titulą turėjo Pietro della Vigna, visagalis imperatoriaus Frydricho II, buvusio ir Sicilijos karaliumi, ministras.

Dunojaus kungaikštystės[taisyti | redaguoti kodą]

Logoteto pareigybę perėmė ir viduramžių Dunojaus kunigaikštystės – Moldavijos ir Valachijos kunigaikštystės. Moldavijos kunigaikštystėje didysis logotetas (mold. mare logofăt) buvo vyriausias kunigaikščio ministras ir kanceliarijos vadovas, o Valachijos kunigaikštystėje jis buvo antras pagal vyresnumą kunigaikščio tarybos narys, už kurį vyresnis buvo tik banas.[20]

Logotetais vadino ir kai kuriuos kitus valdininkus:[20]

  • antrasis logotetas (logofăt al doilea) – didžiojo logoteto pavaduotojas
  • trečiasis logotetas (logofăt al treilea) – didžiojo logoteto sekretorius
  • iždo logotetas (logofăt de vistierie)
  • rūmų logotetas (logofăt de cămară)
  • ceremonijų logotetas (logofăt de obiceiuri)
  • paslapčių logotetas (logofăt de taină) ar valdovo logotetas (logofăt domnesc) – asmeninis kunigaikščio sekretorius

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Kazhdan (1991), p. 1247
  2. Treadgold (1997), p. 257
  3. Evans (1996), p. 153)
  4. Bury (1911), pp. 82-83
  5. Haldon (1997), p. 180
  6. 6,0 6,1 Haldon (2009), p. 540
  7. Laiou (2002), pp. 915, 988–989
  8. Bury (1911), p. 86; Laiou (2002), p. 989
  9. Laiou (2002), p. 989
  10. Haldon (2009), p. 544
  11. Bury (1911), pp. 91–92
  12. Kazhdan (1991), pp. 1247–1248
  13. Kazhdan (1991), p. 829
  14. Bury (1911), p. 90
  15. 15,0 15,1 Kazhdan (1991), p. 1248
  16. Bury (1911), p. 111
  17. Bury (1911), pp. 70–71
  18. Kazhdan (1991), pp. 1139, 1247
  19. Kazhdan (1991), p. 1515
  20. 20,0 20,1 Dicţionarul explicativ al limbii române (DEX), Academia Română, Institutul de Lingvistică „Iorgu Iordan“, Editura Univers Enciclopedic, 1998; straipsnis: logofăt
  • Bury, John B. (1911) The Imperial Administrative System of the Ninth Century – With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos, Oxford University Publishing
  • Evans, James Allan Stewart (1996) The Age of Justinian: The Circumstances of Imperial Power, Routledge, ISBN 978-0415237260
  • Haldon, John F. (1997) Byzantium in the Seventh Century: The Transformation of a Culture, Cambridge University Press, ISBN 978-0521319171
  • Haldon, John F. (1999) Warfare, state and society in the Byzantine world, 565–1204, Routledge, ISBN 1857284941
  • Haldon, John F. (2009) „The State – 1. Structures and Administration“, in Jeffreys, Elizabeth; Haldon, John; Cormack, Robin, The Oxford Handbook of Byzantine Studies, Oxford University Press, ISBN 978-0199252466
  • Kazhdan, Alexander, ed. (1991) Oxford Dictionary of Byzantium, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-504652-6
  • Laiou, Angeliki E., ed. (2002) The Economic History of Byzantium from the Seventh through the Fifteenth Century, Dumbarton Oaks, ISBN 0-88402-288-9
  • Magdalino, Paul (2002) The Empire of Manuel I Komnenos, 1143–1180, Cambridge University Press, ISBN 0-521-52653-1
  • Treadgold, Warren (1997) A History of the Byzantine State and Society, Stanford University Press, ISBN 978-0-8047-2630-2