Logothetes tou dromou

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Logothetes tou dromou (gr. λογοθέτης τοῦ δρόμου), pašto logotetas – atsakingas už imperijos paštą, diplomatiją ir žvalgybą. Paštas vadinosi Dromos (gr. δημόσιος δρόμος, dēmosios dromos ar tiesiog ὁ δρόμος) arba Viešasis paštas (lot. cursus publicus). X–XI a. šis logotetas dažnai pagal veiklą atitiko vyriausią imperijos ministrą.[1][2]

Istorija ir funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Kada pareigybė įkurta ir kokios tikslios jos funkcijos, nėra žinoma. Pareigybė pirmą kartą aiškiai paminėta apie 762 m. Paprastai manoma, kad ji yra atsiradusi besivystant ankstesnei pareigybei curiosus cursus publici ('viešojo pašto inspektorius'), kuri pirmąkart minėta IV a. pabaigos dokumenta Notitia Dignitatum kaip magister officiorum (Pars Orientalis, XI).[3][4] Palaipsniui panaikinus plačiai apimančias magister officiorum pareigas pašto logoteto kompetencija ėmė apimti ne tik viešąjį paštą, bet ir Imperijos užsienio reikalus, žvalgybinės informacijos apie užsieniečius rinkimą, susirašinėjimą su užsienio kunigaikščiais ir ambasadorių priėmimą.[3][5]

Palaipsniui šios pareigos tapo vyriausiojo ministro ir imperatoriaus pagrindinio patarėjo pareigomis, kol XII a. jas išstūmė logothetēs tōn sekretōn.[5] Šios pareigybės pirmumą rodo tai, kad IX–X a. Bizantijos šaltiniuose paminėtos logoteto pareigos be patikslinimų reikšdavo būtent logothetēs tou dromou.[3] Pareigų svarbą rodydavo ir tai, kad kiekvieną rytą pašto logotetas turėdavo audienciją pas imperatorių.

Pagal Konstantino Purpurinio De Ceremoniis logothetēs tou dromou turėjo ir svarbių ceremoninių pareigų – apdovanojimų metu jis pristatydavo vyriausiuosius valdininkus. Matyt, jis buvo svarbus ir priimant užsienio pasiuntinybes bei pristatant belaisvius.[6] Po Aleksijaus I Komnino 1108 m. reformos Dromos departamentas buvo panaikintas, bet pašto logoteto pareigos išliko. Šis logotetas nuo tada buvo atsakingas už viešuosius ryšius ir Konstantinopolyje gyvenusių užsieniečių priežiūrą.[7]

Pavaldūs valdininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Logothetēs tou dromou pavaldiniai buvo:

  • Prōtonotarios tou dromou (gr. πρωτονοτάριος τοῦ δρόμου) – vyriausias pavaduotojas.[6]
  • Chartoularioi tou [oxeōs] dromou (gr. χαρτουλάριοι τοῦ [ὀξέως] δρόμου) – klerkai su spatharios rangu, derinę tiek Romos provincijų curiosi pareigas, tiek valodininkų, atsakingų už scrinium barbarorum ('Barbarų biuras').[6]
  • Episkeptētai (gr. ἐπισκεπτῆται) – valdininkai, atsakingi už įvairius imperijos dvarus.
  • Vertėjai (gr. ἐρμηνευταῖ, ermēneutai), paminėti kaip (interpretes diversarum gentium) sąvade Notitia Dignitatum.[8]
  • Kouratōr tou apokrisiareiou (gr. κουράτωρ του ἀποκρισιαρείου) – atsakingas už apokrisiarieion, pastatą Konstantinopolyje, kuriame būdavo apgyvendinami kitų šalių pasiuntiniai.[8]
  • Įvairūs inspektoriai diatrechontes (gr. διατρέχοντες, lot. cursores)
  • Mandatoriai (gr. μανδάτορες) – kurjeriai[8]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bury, John B. (1911) The Imperial Administrative System of the Ninth Century – With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos, Oxford University Publishing, pp. 91–92
  2. Kazhdan, Alexander, ed. (1991) Oxford Dictionary of Byzantium, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-504652-6 pp. 1247–1248
  3. 3,0 3,1 3,2 Bury, John B. (1911), The Imperial Administrative System of the Ninth Century – With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos, Oxford University Publishing, p. 91
  4. Kazhdan, Alexander, ed (1991). Oxford Dictionary of Byzantium. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-504652-6, p. 1247
  5. 5,0 5,1 Kazhdan, Alexander, ed (1991). Oxford Dictionary of Byzantium. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-504652-6, p. 1248
  6. 6,0 6,1 6,2 Bury (1911), p. 92
  7. Magdalino, Paul (2002). The Empire of Manuel I Komnenos, 1143–1180. Cambridge University Press. ISBN 0-521-52653-1, p. 229
  8. 8,0 8,1 8,2 Bury, John B. (1911), The Imperial Administrative System of the Ninth Century – With a Revised Text of the Kletorologion of Philotheos, Oxford University Publishing, p. 93