Krioterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Krioterapija:

Dabartinėje sporto praktikoje krioterapija gydo sportininkų traumas, skatina išvargintų raumenų regeneraciją.

Fizioterapinė krioterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žeminant audinių temperatūrą lėtėja medžiagų ir energijos apykaita, geriau išgyvena ląstelės, mažėja uždegimas, silpsta skausmas ir spazmai, siaurėja kraujagyslės.

Šaldoma naudojant plastikinį maišelį su ledu (toks variantas angliškai vadinamas ice pack therapy), ledo gabalėlius, atšaldytus paketus, šaltas sūkurines vonias, šaldančius purškalus ir kt. Šios priemonės atima iš audinių šilumą tiesioginio sąlyčio būdu. Šaldantys purškalai šaldo garuodami, o sūkurinė vonia nuneša šilumą konvekcijos dėka.

Šaldymu slopinamas aštrus ir lėtinis skausmas. Šaltis sukelia kraujagyslių susiaurėjimą, po kurio seka refleksinis jų išsiplėtimas. Atšaldytoje vietoje sulėtėja metabolizmas ir fermentų veikla, sumažėja deguonies naudojimas. Šaltis mažina raumenų skaidulų juntamųjų verpsčių aktyvumą ir nervinių impulsų greitį, todėl mažina spazmus ir apsauginį raumenų įsitempimą.

Šalčio kameros terapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalčio kameros terapija (angl. cryogenic chamber therapy) – pacientas trumpam (iki 3 minučių) patalpinamas į kriogeninę kamerą, kur oro temperatūra būna apie -110 °C. Kamera aušinama skystu azotu. Pacientas nieko nenušąla, tačiau šalčio poveikis paveikia teigiamai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]