Autoritarizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Autoritarizmas – diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdinių paklusnumu.

Svarbiausi autoritarinio valdymo bruožai:

  1. Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai;
  2. Suvaržomos piliečių politinės teisės;
  3. Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla;
  4. Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės;
  5. Valdymas remiasi kariuomene ir susiformuoja po karinių perversmų ar politinių krizių.

Išlieka kai kurie demokratijos bruožai:

  1. Leidžiama ribota opozicijos veikla;
  2. Vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės veiklos;
  3. Leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms.

Autoritarinis režimas nebūtinai turi remtis piliečių parama ar nuo jos priklausyti tam, kad išliktų valdžioje. Politiniai lyderiai daugiau remiasi jėga ir prievarta, o ne parama per rinkimus, t. y., vyriausybė nėra atskaitinga savo piliečiams už vykdomą politiką. Piliečiai retais atvejais traukiami į aktyvų dalyvavimą politikoje, jiems dažniausiai priskiriamas pasyvus paklusimas.

Nors autoritarizme politinė valdžia tiesiogiai nepriklauso nuo piliečių, tačiau valdantys režimai dažnai pabrėžia, kad jie valdo tam kad užtikrinti visų arba daugumos interesus ir ginti jų teises. Taigi autoritarinių režimų legitimacija gali būti įvairi ir nesiremti tiesioginiu piliečių palaikymu rinkimu metu.

Autoritarinėse sistemose griežtai kontroliuojama tik politinė sistema, o kai kuriose ir ideologija. Totalitariniai režimai linkę politinėmis priemonėmis kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis ir net asmeninius santykius.

Autoritarizmas kaip ideologija[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriškai autoritarizmas kaip ideologija siejamas su Napoleono Bonaparto valdymo periodu. Napoleonas rėmėsi tautos suvienijimo idėja, tvirtindamas, kad geriausiai ją gebąs įgyvendinti ne parlamentas, bet vienvaldis vadovas.

Tipologija[taisyti | redaguoti kodą]

Autoritarinių politinių sistemų tipologija gali būti įvairi priklausomai nuo pasirinktų skirstymo kriterijų. Įvairūs mokslininkai naudoja tokius kriterijus kaip: išsivystymo lygis (modernios ir tradicinės visuomenės), piliečių dalyvavimo politikoje mastas, ekonominė politika, kultūriniai kriterijai.

R. Dahlas taiko tik politinius kriterijus:

  • vyriausybės legitimumo laipsnis ir lyderių autoritetas,
  • skaičius asmenų, kurie lemia politinių sprendimų priėmimą,
  • politinės sistemos subsistemų skaičius ir jų autonomijos laipsnis.

Viena iš autoritarinių režimo tipologijų:

  • Tradiciniai „stiprios rankos“ režimai – politinė valdžia perimama kariniu būdu, politinė valdžia koncentruojasi apie vieną dominuojančią asmenybę, dažniausiai egzistuoja asmenybės kultas. Šiuolaikiniai pavyzdžiai – Libija, Šiaurės Korėja, Sirija.
  • Karinės chuntos. Politinė valdžia perimama sukilimo prieš ankstesnį išrinktą vyriausybę arba karinį režimą, politinė valdžia priklauso karinių vadų tarybai (arba chuntai). Savo teisėtumą grindžia pastangomis nuversti buvusį korumpuotą režimą. Valdoma dekretais su ribotomis politinėmis teisėmis, dažnai žada ateityje demokratinius rinkimus. Šiuolaikiniai pavyzdžiai – Alžyras, Mianmaras.
  • Nacionalistiniai režimai. Valdžia gali būti perimta rinkimų, atsiskyrimo nuo kitos valstybės arba valdžios užgrobimo būdu, tačiau valdantieji stengiasi užtikrinti savo legitimumą skleisdami nacionalistines, netolerancijos, ksenofobijos idėjas. Šie režimai yra prodemokratiški, nes juose piliečių dalyvavimas politikoje yra ribojamas išskiriant vieną kurią etninę arba religinę grupę.
  • monarchinis valdymas (išskyrus konstitucines monarchijas)
  • religiniai fundamentalistiniai režimai
  • autoritarinis technokratinis valdymas