Kapitalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės (taip pat vadinamos kapitalu) yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkama ir parduodama laisvoje rinkoje, pelnas reguliariai reinvestuojamas arba investuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos, o ne valstybinė valdžia. Visoms šiuolaikinėms Vakarų ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis. Skirtingų rinkų laisvumas, taip pat taisyklės, kuriomis nustatoma kas gali ir kas negali būti privačia nuosavybe, dažniausiai yra viešosios politikos reikalas; dėl to daugelyje šalių egzistuoja vadinamosios „mišrios ekonomikos“.

Kapitalizmas ekonomikoje pradėtas institucionalizuoti Anglijoje tarp XVI ir XIX a., nors kai kurie kapitalistinio ūkio organizavimo principai egzistavo dar senovėje, o pirmieji merkantilinio kapitalizmo bruožai pasireiškė vėlyvaisiais viduramžiais.[1][2] Kapitalizmas palaipsniui plito po Europą baigiantis feodalizmo epochai, o XIX-XX a. suteikė pagrindines priemones industrializacijai didžiojoje pasaulio dalyje. [3]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kapitalizmo istorija.

Merkantilizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Merkantilizmas.
Prancūzų uosto piešinys merkantilizmo klestėjimo laikotarpiu, 1638 m.

Teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis teorijų, kurios vėliau buvo pavadintos kapitalizmo teorijomis, atsirado XVIII-XX a. - po to, kai prasidėjo pramoninis perversmas ir plėtėsi Europos imperializmas (tarp pagrindinių autorių – A. Smitas, D. Rikardo, K. Marksas), po Didžiosios krizės (pvz., Keinsas) ir Šaltojo karo metu (Hajekas, Frydmanas). Šie teoretikai kapitalizmą apibūdino kaip ekonominę sistemą, kurioje kapitalas yra privati nuosavybė, o ekonominiai sprendimai yra lemiami rinkos, t. y. susitarimų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

Rinkos ekonomikai būdinga asmeninės iniciatyvos laisvė ir jos skatinimas, individo laisvė, verslininkystės dvasia bei įstatymais įtvirtintos nuosavybės ir sutarties garantijos, institucijos. Laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad kapitalizmas ir rinkos ekonomika sukuria tinkamesnes prielaidas didesniam ekonominiam augimui ir privačiai asmens veiklai (verslui, profesijai, darbui), nei valstybės reguliavimu pagrįsta ekonomika, kurioje yra didesnis valdžios kišimosi laipsnis.

Dalis teoretikų teigia, kad pagrindinis kapitalizmo bruožas - privati nuosavybė, tuo tarpu kiti akcentuoja laisvą (žmogiškojo, finansinio ir kitokio) kapitalo, žinių, naujovių judėjimą (globalizaciją).

Dalis teoretikų (Friedrich Hayek) pabrėžia savireguliuojančios ekonomikos, kuri nėra centralizuotai planuojama vyriausybės, svarbą. Daugelis šių teorijų atkreipia dėmesį į įvairias rinkos ekonomikos garantijas (institutus), kurie Europoje buvo institucionalizuoti tarp XVI ir XIX a., įtvirtinant kolektyvinę asmenų teisę veikti kartu kaip „juridiniams asmenims“ (korporacijoms), teisę įgyti, turėti ir perleisti kitiems (fiziniams ir juridiniams) asmenims nuosavybę, gamybos veiksnius (žemę, darbą, žinias, praktinę patirtį), veikti laisvojoje rinkoje bei pretenduoti į valstybės užtikrinamas garantijas (teisingumą, teismus, teisinę apsaugą ir gynybą), o ne naudotis feodaline apsaugos ir įsipareigojimų sistema, užtikrinančia privačios nuosavybės teises.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis „kapitalizmas“ susijęs su gyvulių prekyba ir nuosavybe senaisiais laikais. Manoma, kad jis kilęs iš lotynų kalbos capitalis, o šis – iš protoindoeuropiečių kaput, reiškiančio „galva“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Banaji, Jairus. „Islam, the Mediterranean and the rise of capitalism“. Journal Historical Materialism, 15, 47–74 (2007). DOI:10.1163/156920607X171591. 
  2. (2006) Capitalism. Encyclopedia Britannica.
  3. Scott, John (2005). Industrialism: A Dictionary of Sociology. Oxford University Press.

Vikiteka