Kaukazo kalnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaukazo kalnai
Šalis Rusijos vėliava Rusija, Gruzijos vėliava Gruzija, Azerbaidžano vėliava Azerbaidžanas, Armėnijos vėliava Armėnija, Turkijos vėliava Turkija
Aukščiausi kalnai Elbrusas
Kalnagūbriai Didysis Kaukazas, Mažasis Kaukazas, Armėnijos kalnynas, Talyšo kalnai
Upių ištakos Kura, Terekas, Araksas, Kubanė, Samuras
Ežerai Sevanas, Rica
Uolienos smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, gneisai, granitas

Kaukazo kalnai (rus. Кавказские горы, gruz. კავკასიონი, azer. Qafqaz dağları, arm. Կովկասյան լեռներ) – kalnų grandinė tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, Kaukazo regione. Iš šiaurės kalnus riboja Kumos-Manyčiaus įduba, pietinė riba vedama maždaug Arakso upe. Kalnynas, susidaręs maždaug prieš 28,5–23,8 milijonus metų, dažniausiai laikomas pietrytine Europos riba.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaukazo vietovardį mini jau senovės graikai (sen. gr. Καύκασος). Pasak Plinijaus Vyresniojo, jis kilęs iš skitų kroy-khasis ('žibantys ledu, sniego baltumo') < av. *χrоhukаsi-. Pavadinimą bandyta sieti ir su indoeuropietiška aukštumo, iškilumo reikšme (got. hauhs 'aukštas', liet. kaukas, kaukara 'viršūnė, ketera').[1][2]

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinę Kaukazo kalnų dalį sudaro Didysis Kaukazas. Jis prasideda Sočio apylinkėse, šiaurrytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ši grandinė tęsiasi pietryčių kryptimi ir beveik pasiekia Baku prie Kaspijos jūros. Šį masyvą sudaro Pagrindinis arba Vandenskyros kalnagūbris bei Šoninis kalnagūbris. Aukščiausios viršūnės – Elbrusas (5642 m; aukščiausias Europoje) ir Kazbekas (5033 m). Didžiojo Kaukazo kalnagūbriams būdingas alpinis reljefas, kuestos, karstiniai dariniai (Voronjos, Naujojo Atono urvai, Sataplija ir kt.). Nuo šiaurinių Didžiojo Kaukazo šlaitų iki Kumos-Manyčiaus įdubos tęsiasi Priekaukazė, kuri skiria Stavropolio aukštumą nuo Kubanės-Azovo jūros bei Tereko-Kumos žemumų. Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo driekiasi akumuliacinės Kolchidės (vakaruose) ir Kuros-Arakso (rytuose) žemumos. Jos skiria Didįjį Kaukazą nuo Užkaukazės kalnyno, kurį sudaro Mažasis Kaukazas (iki 3724 m, Giamišo k.) bei vulkaninis Armėnijos kalnynas. Taip pat prie Kaukazo priklauso pietryčiuose iškilę Talyšo kalnai (iki 2477 m), už kurių driekiasi Lenkoranės žemuma.

Topografinis Kaukazo žemėlapis

Kaukazas – epigeosinklininiai ir iš dalies epiplatforminiai Viduržemio jūros juostos alpinės kalnodaros kalnai. Ašinę dalį sudaro megantiklinorijus su užgesusių ugnikalnių kūgiais.

Kaukazo kalnuose gausu naftos, gamtinių dujų, akmens anglies, geležies, mangano, vario, molibdeno, švino, cinko ir kitų metalų, trykšta mineralinės versmės.

Aukščiausios viršukalnės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnas Aukštis (m) Santykinis aukštis (m) Šalis
Elbrusas 5642 4741 Rusija
Dychtau 5205 2002 Rusija
Šchara 5201 1365 Gruzija/Rusija
Koštantau 5152 822 Rusija
Džangitau 5059 300 Gruzija/Rusija
Kazbekas 5047 2353 Gruzija/Rusija
Puškino kalnas 5033 110 Gruzija/Rusija
Katyntau 4979 240 Gruzija/Rusija
Gistola 4860 Gruzija
Šota Rustavelio kalnas 4860 ~50 Gruzija/Rusija
Tetnuldis 4858 672 Gruzija
Džimara 4780 Gruzija/Rusija
Ušba 4710 1143 Gruzija
Ailama 4547 1067 Gruzija
Tebulosmta 4499 2145 Gruzija/Rusija
Bazardiuziu 4466 2454 Azerbaidžanas
Tepli 4431 Rusija
Diklosmta 4285 843 Gruzija
Šachdagas 4243 Azerbaidžanas
Adala Šukgelmezro kalnas 4152 1792 Rusija
Djultdagas 4127 1834 Rusija
Aragacas 4090 2143 Armėnija

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Priekaukazėje nuo -2 °C iki -5 °C, Užkakaukazėje – tarp +4 ir +6 °C. Vasarą didesnis temperatūrų skirtumas yra tarp rytinės ir vakarinės pusės. Vakaruose vidutinė liepos temperatūra 23–24 °C, rytuose – 25–29 °C. Kalnuose, 2000 m aukštyje, temperatūra sausį būna apie -8 °C, rugpjūtį (šilčiausias mėnuo) apie 13 °C. Aukščiau būdingas šaltas aukštikalnių klimatas. Priekalnėse vidutinis metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 200 mm (Kuros-Arakso žemumoje) iki 1800 mm (Kolchidės žemumoje); kalnuose – apie 2500 mm, o pavėjiniuose vakariniuose bei pietvakariniuose šlaituose – iki 4000 mm.

Šachdago kalnas
Kaukazo kraštovaizdis šiaurės vakarų Gruzijoje (Svanetija)

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytinės Kaukazo dalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui – kalnuose prasideda Terekas, Sulakas, Samuras, Kura (su Araksu, Alazaniu ir kt.). Vakarinės pusės upės savo vandenis neša daugiausia į Azovo jūrą – Kubanė su gausiais intakais (Belaja, Laba, Urupu ir kt.). Tiesiai į Juodąją jūrą nuo Kaukazo teka gana trumpos, bet labai vandeningos upės – Inguris, Rionis, Mzymta, Čoruhas ir kt. Didžiausias Kaukazo ežeras – Sevanas.

Kalnuose gausu sniegynų ir ledynų. Pastarųjų yra per 2000, jų bendras plotas siekia 1428 km². Didžiausi ledynai – Dychsu, Bezengis, Karaugomas, Caneras ir kt.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl vertikaliojo zoniškumo Kaukazui būdingi įvairiausi kraštovaizdžiai. Didžiojo Kaukazo pietiniuose šlaituose, Mažojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose ir Talyšo kalnuose auga subtropiniai miškai, kuriuose vyrauja plačialapiai ir spygliuočiai medžiai. Mažojo ir Didžiojo Kaukazo aukštikalnėms bei Armėnijos kalnynui būdingos alpinės žemažolės pievos, sausringesnėse srityse – pievinės stepės. Pačiose aukštikalnėse riogso ledynai, akmenynai, uolų nuobirynai. Priekaukazėje driekiasi stepės, o Užkaukazėje – pusdykumės.

Kaukazo gamta saugoma daugelyje draustinių ir rezervatų: Kaukazo, Teberdos, Ricos, Diližano ir kt.[3] Kalnuose ir priekalnėse gausu kurortų, sanatorijų, poilsiaviečių, įrengtos slidinėjimo trasos. Svarbiausi kurortai – Sočis, Tuapsė, Suchumis, Batumis, Kaukazo Mineraliniai Vandenys. Vakarinės pusės draustiniai bei Aukštutinės Svanetijos kraštovaizdžiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.
  2. Кавка́з, Vasmer’s Etymological Dictionary.
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 181–182