Voronjos urvas

Koordinatės: 43°24′35″ š. pl. 40°21′44″ r. ilg. / 43.40972°š. pl. 40.36222°r. ilg. / 43.40972; 40.36222
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

43°24′35″ š. pl. 40°21′44″ r. ilg. / 43.40972°š. pl. 40.36222°r. ilg. / 43.40972; 40.36222

Urvo vieta žemėlapyje

Voronjos arba Kruberio-Voronjos urvas (rus. Крубера-Воронья) giliausias žemėje žinomas urvas, esantis Abchazijoje po Gagros kalnagūbriu. Urvo gylis - 2191 m (2012 m. pr. duomenimis).[1] Iki 1983 m. Voronja urvas buvo žinomas Sibirskajos vardu.

Urvo gyliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. bendra rusų-ukrainiečių komanda pasiekė tuomet didžiausią šio urvo gylį - 1710 metrų. 2004 m. urvo gylis buvo padidinamas kiekvienos iš trijų ekspedicijų metu. Tame urve Ukrainos komanda kirto -2000 m žymę pirmą kartą speleologijos istorijoje. 2005 m. spalį nauja neištirta dalis buvo surasta CAVEX komandos, ir urvas tapo dar gilesnis. Ši ekspedicija patvirtino urvo gylį , kuris tapo -2140 m (±9 m gylio). Įėjimas į urvą yra taip pat prieinamas nuo dviejų kitų Arabikos kalnų urvo sistemos įėjimų: Kuibyševo urvas ir Henrich bedugnė, išdėstyta žemiau kalno nuožulnumo. Įėjimas į dar kitą sistemos urvą – Berčilskajos, esantį 100 m aukščiau, negu Voronjos urvas. Manoma, kad ateityje bus surastas šių trijų urvų susijungimas, tad bendras gylis pasieks –2240 metrų.

Tyrimų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1960 m. Gruzijos karsto tyrėjai rado uvą ir nustatė jo gylį –180 metrų.
  • 1968 m. lenkų-rusų ekspedicija atrado tris Arabikos sistemos urvus: Sibiro urvą, Henrich bedugnę ir Berčilskajos urvą. Tyrinėtas urvas iki −340 metrų.
  • 2000 m. rugpjūtis: Ukrainos speleologų komanda ištyrė urvą iki –1200 m gylio.
  • 2000 m. rugsėjis: Ukrainos speleologų asociacijos (UkrSA) ir MTDE komandų nariai pasiekė –1440 m.
  • 2001 m. sausis: UkrSA ir Cavex komandos atrado 2 naujus praėjimus, kuriais nusileido iki – 1710 m.
  • 2003 m. rugpjūtis: Cavex klubo nariai – 1410 m gylyje pranėrė sifoną, už kurio aptiko naują atšaką ir pasiekė – 1680 m ribą.
  • 2004 m. liepa: Cavex komanda tęsė tyrinėjimus naujoje atšakoje, tačiau sustojo ties kitu sifonu, esančiu – 1775 m gylyje.
  • 2004 m. rugpjūtis: UkrSA komanda – 1680 m gylyje aptiko praėjimą, kuris nuvedė iki – 1840 m esančio dar vieno sifono.
  • 2004 m. spalis: UkrSA komanda pirmą kartą pasaulio speleologijos istorijoje kirto 2 kilometrų ribą ir nusileido į – 2080 m gylį.
  • 2005 m. liepa: Cavex komandos speleologai pranėrė –1980 m gylyje esantį sifoną ir Voronjos urvą pagilino dar 160 m. Taip pat pranerti dar trys sifonai, esantys didesniame, nei – 2000 m gylyje.
  • 2007 m. rugsėjis: UkrSA narys, patyręs urvotyrininkas Genadijus Samochinas, nunėrė 50 m sifone „Du Kapitonai“ ir pasiekė rekordinį – 2191 m gylį.
  • 2008 m. komanda iš trijų lietuvių (Aido Gudaičio, Gintauto Švedo ir Jurgitos Pekorienės) ir airio Stepheno Macnamaros prisijungė prie ukrainiečių organizuojamos ekspedicijos į šį urvą. Šios ekspedicijos metu Aenigmos komanda įrengė urve pirmuosius vandens lygio matuoklius ir taip pradėjo projektą „Gilyn į Žemės centrą“.
  • 2009 m. įvyko pagrindinė projekto ekspedicija į šį urvą, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. 2140 m gylyje pritvirtintas Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklas.[2]
  • 2012 m. rugpjūtis: Lietuvos ir užsienio speleologų komanda pasiekė urvo dugną ir 6 m pagerino pasaulio urvų gylio rekordą. Ukrainietis Genadijus Semochinas, 2007 m nėręs į urvo dugne esantį vandens sifoną „Du kapitonai“ ir pasiekęs 2191 m gylį, pakartojo nėrimą ir pasiekė 2197 m.[3] Lietuvos speleologų komanda lydėjo narus iki paties urvo dugno.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]