Pedofilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Pedofilija – suaugusių ar vėlyvosios paauglystės (16-19 metų) amžiaus asmenų lytinio (seksualinio) potraukio sutrikimas, tiksliau, lytinis nukrypimas (deviacija), kuris pasireiškia lytiniu potraukiu prepubertetinio ar ankstyvojo pubertetinio amžiaus vaikams.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) pedofilija priskiriama parafilijoms ir pažymėta kodiniu pavadinimu F65.4[1]. Šį sutrikimą diagnozuoja psichiatrai arba psichologai. Pedofilija nėra baudžiamosios teisės terminas, reiškiantis neleistinas seksualines veikas nepilnamečio arba mažamečio asmens atžvilgiu, ir nevartojamas bei nevartotinas kaip tokių veikų sinonimas.

Beveik taip pat pedofilija apibrėžiama ir Amerikos psichiatrų asociacijos išleistame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, DSM[2]).

Pedofilija diagnozuojama asmeniui, kuris nuolat fantazuoja apie seksą su vaiku, jį seksualiai sujaudina vaikas arba jis jaučia seksualinį geismą vaiko atžvilgiu (paprastai turimas mintyje jaunesnis nei 13 m. amžiaus vaikas) bent 6 mėnesius[3]. Pedofilas arba labai kenčia dėl šio įkyraus seksualinio geismo, patiria dėl to tarpasmeninio bendravimo sunkumų, arba atlieka veiksmus, pasiduodamas šiam geismui. Vaiko lytis nebūtinai yra svarbi, kadangi tikrasis lytinis dirgiklis yra lytiškai nesubrendusio vaiko kūnas[reikalingas šaltinis]. Didžioji dalis pedofilų – vyrai[reikalingas šaltinis].

Paprastai pedofilai pakliūva į medikų arba teisėsaugos akiratį, kai atlieka kokį nors nepriimtiną veiksmą vaiko atžvilgiu.

Šis seksualinio potraukio sutrikimas gali būti diagnozuojamas asmeniui, kuris yra bent 16 metų amžiaus. Šešiolikmečio atveju jo seksualinio potraukio ar įkyrių seksualinių fantazijų objektas turi būti ne mažiau kaip 5 metais jaunesnis už šešiolikmetį. Jaunesniems nei 16 metų asmenims pedofilija negali būti diagnozuojama dėl tokių asmenų nebrandumo.

Buitinėje kalboje pedofilais vadinami bet kurie suaugę asmenys, kurie arba jaučia potraukį bet kurio amžiaus vaikams (t. y. asmenims iki 18 metų), arba atlieka su tokio amžiaus asmenimis kažkokius seksualinius veiksmus. Rimtuose dokumentuose ir rimtuose renginiuose buitiniai, teisiniai ir medicininiai terminai niekada nepainiojami.

Termino „pedofilija“ taip pat nereikėtų painioti su kartais (ypač užsienio literatūroje) vartojamais terminais „pedofiliniai veiksmai“ arba „pedofilinis elgesys“. Tai būtų kažkoks elgesys arba veiksmai, pagal kuriuos išoriškai atrodo, kad žmogus yra pedofilas, nors tikrieji jo elgesio arba veiksmų motyvai ar paskatos gali būti visai kiti, t. y. jis gali nejausti jokio seksualinio potraukio vaikams.

Termino analizė[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis pedofilija graikiškos kilmės: gr. παιδοφιλία (paidophilía), kur gr. παῖς (paîs) 'vaikas' + gr. φιλία (philía) 'meilė, draugiškumas'[4]. Senovės Graikijoje lytiniai santykiais su vaikais, nesulaukusiais brendimo amžiaus, buvo draudžiami ir už to draudimo pažeidimą grėsė labai žiaurios bausmės. Tačiau buvo paplitę vyrų lytiniai santykiai su pubertetinio amžiaus jaunuoliais – pederastija (gr. παιδεραστία (paiderastia), kur gr. παιδεσ (paides) 'vaikai' + gr. έραστής (erastês) 'meilužis'), šis žodis iki mūsų dienų atkeliavo iš Platono „Puotos“, kur aprašomi senovės Graikijoje paplitę homoseksualūs santykiai ir homoerotizmas.

Nors grakiškas žodis paîs reiškia ir vyriškos, ir moteriškos lyties vaiką, tačiau dėl konotacijų su vyriška vaiko gimine, atsiradusių dėl žodžio pederastija, psichiatrai ir psichologai kartais pedofilija vadina potraukį prepubertetinio ir ankstyvojo pubertetinio amžiaus berniukams, o potraukį tokio pat amžiaus mergaitėms vadina lolofilija arba nimfofilija.

Nors TLK- 10 apibrėžia pedofiliją kaip seksualinį potraukį prepubertetinio ir ankstyvojo pubertetinio amžiaus vaikams, tačiau iš tiesų turima mintyje bet kokio amžiaus vaikai iki ankstyvojo pubertetinio amžiaus imtinai, nes smulkesnio skirstymo nepateikta.

Užsienio literatūroje dar išskiriama infantofilija arba nepiofilija – potraukis 0-3 metų vaikams.

Hebefilija[5] – potraukis ankstyvojo pubertetinio amžiaus vaikams (paprastai 11-14 m., pagal TLK-10 šis potraukis įtrauktas į pedofilijos apibrėžimą).

Efebofilija – potraukis vėlyvojo pubertetinio amžiaus vaikams (15-19 m.) – nėra pedofilija. Efebofilija šiaip jau nelaikoma sutrikimu, nes šio amžiaus vaikai turi subrendusio žmogaus lytinio patrauklumo, tačiau įvairiose šalyse už suaugusiojo seksualinius santykius su šio amžiaus tarpsnio asmenimis dažnai baudžiama pagal BK, nes žmonių tarpusavio santykius reguliuoja ne tik biologiniai poreikiai ar požymiai, bet ir socialinės normos, kuriomis atsižvelgiama į socialinę asmens brandą. Tas pat taikytina ir korofilijai – moterų lesbiečių potraukiui pubertetinio ir vyresnio amžiaus mergaitėms.

Kartais su pedofilija gali būti siejama partenofilija – lytinis potraukis niekada lytinių santykių neturėjusiems asmenims („nekaltoms mergaitėms“), nes lytinės iniciacijos nepraėję asmenys dažniausiai būna dar nesubrendę ar ankstyvojo pubertetinio amžiaus.

Ligos aiškinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Ričardo fon Kraft-Ebingo nuomonė[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis šį sutrikimą, pavadinęs jį paedophilia erotica, 1886 m. aprašė Vienos psichiatras Richard von Krafft-Ebing savo knygoje „Psychopathia Sexualis[6]. Tai teismo psichiatrijos knyga, kurioje kalbama apie įvairius lytinius nusikaltimus ir nusikaltėlių pakaltinamumo problemas bei priemones, kurių reikia imtis, siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams.

Apie lytinius nusikaltimus vaikų atžvilgiu rašoma skyriuje „Asmenų, kuriems nėra 14 metų, prievartavimas“. Autorius vartoja žodį „prievartavimas“ paaiškindamas, kad tai – ne žaginimas. Psichiatras nurodo, kad prievartautojai gali būti asmenys, kuriems nebūdinga jokia psichopatologija, ir asmenys, kuriems ši patologija būdinga. Taip pat jis nurodo, kad jo minimas nusikalstamas veikas dažnai atlieka apskritai sutrikusio intelekto asmenys, pavyzdžiui, imbecilai arba sergantys senatvine silpnaprotyste. Didelės reikšmės turi ir alkoholio poveikis.

Tačiau autorius aprašo ir 4 jo praktikoje pasitaikiusius atvejus, kai asmenų intelektas buvo normalus, bet jie jautė lytinį potraukį būtent vaikams, neturintiems lytiškai subrendusio asmens požymių. Tokį potraukį jautė vyrai. Richard von Krafft-Ebing aprašo ir vieną moterį pedofilę, bet šis atvejis paimtas iš kito psichiatro paskelbto darbo. Visus šiuos lytinio potraukio vaikams atvejus autorius vadina lytiniu iškrypimu paedophilia erotica.

Autorius manė, kad asmenims, kuriems pastebėtas šis sutrikimas, būdinga kažkokia įgimta yda, jų potraukio objektai pirmiausia yra vaikai, o ne suaugę, ir šie asmenys paprastai ne atlieka lytinį aktą, o savo objektą netinkamai liečia arba verčia vaiką juos glamonėti, atitinkamai manipuliuoja vaiko ranka ir pan. Taip pat šis psichiatras manė, kad homoseksualūs vyrai, jei seksualiai išnaudoja berniukus, tai vyresnius, beveik subrendusius, pubertetinio amžiaus.

Psichiatras taip pat skiria pedofiliją nuo pseudopedofilijos, kuri, jo nuomone, pasitaiko daug dažniau. Pseudopedofilija – atvejai, kai suaugęs siekia lytinio pasitenkinimo su vaiku, nes dėl masturbacijos prarado savo lytinį potraukį suaugusiems.

Įdomu pastebėti, kad kalbėdamas apie nepsichopatologinius vaikų seksualinio išnaudojimo atvejus Richard von Krafft-Ebing labai atkreipia dėmesį į, jo nuomone, pasileidusias tarnaites, guvernantes ir kitas vaikus prižiūrinčias moteris, kurios, kaip teigia autorius, dažnai seksualiai išnaudoja mažus berniukus, ypač juo maudydamos. Taip pat psichiatras manė, kad vaikų mušimas, ypač ranka arba rykšte per užpakalį, neretai yra pasileidėliškas būdas lytiškai pasitenkinti, todėl, pavyzdžiui, guvernantes ir aukles, dėl kiekvieno nieko dažnai lupančias savo auklėtinius, reikėtų ištirti šiuo požiūriu.

Richard von Krafft-Ebing taip pat teigė, kad asmenys, kurių valios nepaveikė kokia nors patologinė būklė, gali valdyti savo pedofilinius potraukius.

Kitų autorių nuomonės[taisyti | redaguoti kodą]

2008 m. šveicarų neuroanatomas ir seksologas August Forel[7] taip pat aprašė seksualinį potraukį vaikams pederoziją. A. Forel manė, kad pederozija yra paveldima, pabrėždamas, kad nesutinka su R. von Kraff-Ebing’u, kuris tokiu įgimtu potraukiu netikėjo, siejo šį potraukį su moralinių varžtų nebuvimu ar praradimu.

Seksualinių sutrikimų, įskaitant pedofiliją, mechanizmų aiškinimui daug įtakos turėjo Z. Froido teorija ir darbai. Jis manė, kad visą žmogaus gyvenimą valdo lytinis potraukis ir mirties potraukis, kad vaikas nuo pat gimimo yra seksuali būtybė, tik jo seksualiniams dirginimams jautrios zonos nėra pakankamai diferencijuotos, ir visą vaiko psichoseksualinį vystymąsi suskirstė į etapus[8].

Kiekvienu psichoseksualinio vystymosi etapu gali įvykti kokia nors netikusi fiksacija ir dėl to suaugęs žmogus turės asmenybės ar seksualinio elgesio sutrikimų.

Vėliau Z. Froido teorija buvo labai kritikuota, ypač dėl to, kad kurta remiantis sergančių žmonių tyrimų rezultatais, o išvados apibendrintos kaip atspindinčios sveikų žmonių asmenybės vystymąsi ir to vystymosi mechanizmus. Vis dėlto daugelis jo teorinių teiginių ir šiandien aktualūs, o sąvokos (pavyzdžiui, regreso, t. y. asmenybės grįžimo į ankstesnę psichoseksualinio vystymosi stadiją) ir dabar plačiai vartojamos.

Šiuo metu yra daug psichologinių teorijų, kuriomis remiantis to paties reiškinio priežastys ir mechanizmai gali būti interpretuojami labai skirtingai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip reiškinys egzistavo nuo senovės, bet požiūris į ją keitėsi. Rytų kultūrose lytiniai santykiai su mergaitėmis nebuvo smerkiami ir kai kur buvo net įprasti. Europoje vertinta įvairiai: Prancūzijoje tik nuo XIX a. antrosios pusės mergaitės vedybinis amžius buvo padidintas nuo 11 iki 13 metų, o Anglijoje tik 1929 m. uždraustas paprotys tekinti 12 metų mergaites.

Šiandien daugelyje šalių nustatyta, kad suaugusieji negali turėti lytinių santykių su vaikais iki 13-16 metų (Lietuvoje – 16 metų), nors amžių riboja ne tik teisinės, bet ir moralinės normos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. TLK-10-AM Sisteminis ligų sąrašas, [1]
  2. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders,DSM-5
  3. Mayo Clinic Proceedings, [2]
  4. Tarptautinių žodžių žodynas INTERLEKSIS [3]
  5. Hebephilia and the Church (FAQs)[4]
  6. Von Kraft-Ebing, Richard (1922). Psychopathia Sexualis. Translated to English by Francis Joseph Rebman. Medica Art Agency, p. 552–560, [5]
  7. Forel, Auguste (1908). The Sexual Question: A scientific, psychological, hygienic and sociological study for the cultured classes. Translated to English by C.F. Marshall, MD. Rebman. pp. 254–255[6]
  8. Klinikinė psichologija, [7]


Vikiteka