Kardinolas kunigas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kardinolas kunigas, kardinolas presbiteris – gausiausia Romos katalikų bažnyčios kardinolų grupė. Vyresnumo eilėje jie žemiau už kardinolus vyskupus, bet aukščiau už kardinolus diakonus. Ši vyresnumo eilė labiau susijusi su prestižu, nei su valdžia.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kardinolai kunigai atsirado iš kai kurių svarbių Romos bažnyčių (jos vadinamos titulinėmis bažnyčiomis) dvasininkų, kuriuos popiežius pripažindavo kardinolais kunigais (lot. cardinalis 'svarbus, pagrindinis') ir kurie turėdavo veikti kaip popiežiaus, buvusio Romos vyskupu, patarėjai. Šie svarbūs dvasininkai veikė bendradarbiaudami su gretimų suburbinių diecezijų vyskupais, kurie buvo kardinolai vyskupai. Dar viena grupė kardinolų buvo kardinolai diakonai, kurie buvo diakonai, valdę Bažnyčios darbą atskiruose Romos kvartaluose. Visi kardinolai kartu sudarė Kardinolų kolegiją.
Ankstyvaisiais laikais popiežiaus rinkimai nebuvo kardinolų privilegija. Šimtmečius Romos popiežius buvo Romos dvasininkas (vyskupas) ir niekada nebuvo kokios kitos vietovės vyskupas. Siekiant išlaikyti apaštalinį tęstinumą Romos popiežiaus įšventinimą atlikti galėjo tik tas, kas jau buvo vyskupas, todėl tai buvo pavesta Ostijos suburbinės diecezijos kardinolui vyskupui. Šios diecezijos vyskupo pareigybė buvo sujungta su Kardinolų kolegijos dekano pareigybe. Kardinolo vardą ėmus teikti prelatams, dirbusiems ne Romos ganytojų bendruomenėje ir ne Romos kurijoje, jiems kartu ėmė paskirti ir titulines bažnyčias, kurių parapijos buvo Romoje. Kai kurios titulinės bažnyčios buvo susietos su kardinolyste nuo II amžiaus.
Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo Romos imperijos laikų iki Renesanso kardinolų skaičius buvo nedidelis. Titulinių bažnyčių buvo mažiau, negu turinčių teisę tapti kardinolais kunigais. XVI a. Kardinolų kolegija žymiai padidėjo. 1587 m. popiežius Sikstas V. stengdamasis sustabdyti kardinolų skaičiaus augimą, nustatė kardinolų skaičiaus ribą – kardinolų turi būti ne daugiau kaip 70. 50 iš jų turėjo būti kardinolai kunigai, 6 – kardinolai vyskupai ir 14 – kardinolai diakonai. Šis maksimumas išliko iki 1958 m. Titulinių bažnyčių sąrašas keitėsi labai retai, dažniausiai dėl bažnyčių pastatų susidėvėjimo.
Kai popiežius Jonas XXIII panaikino kardinolų skaičiaus ribą, jis titulinių bažnyčių sąrašą ėmė pildyti. Jį didino ir popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II. Dabar Romoje yra 150 titulinių bažnyčių.
Kardinolas kunigas, kuris ilgiausiai turi šį titulą, tampa kardinolu protopresbiteriu.
Dabartiniai kardinolai kunigai dažniausiai yra svarbių viso pasaulio diecezijų arkivyskupai, nors dalis dirba Romos kurijoje. Kardinolas diakonas po dešimties metų gali tapti kardinolu kunigu, jei to panori. Dabar kiekvienas skiriamas kardinolu kunigu turi būti įšvęstas kunigu. Nuo 1918 m. tai liečia visus Kardinolų kolegijos narius. Nuo 1962 m., Jono XXIII sprendimu, Kardinolų kolegijoje gali dalyvauti tik vyskupai. Dvasininkai, skiriami kardinolais, turi būti pašventinti vyskupais. Išimtys gali būti, bet labai retos.