Kaziuko mugė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Procesija Kaziuko mugėje (1936 m.)
Riestainių ir meduolių pardavėjos Kaziuko mugėje (1939 m.)
Kaziuko mugė Vilniuje (2007 m.)

Kaziuko mugė – kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos, kovo 4 d.

Svarbiausias mugės atributas – verba, gaminama iš išdžiovintų margų gėlių ir žolių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kaziuko mugės ištakos siekia XVII a. pradžią. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai paskelbė Kazimierą šventuoju, kol kas tik lokaliniu, Lenkijos ir Lietuvos. Tuo tarpu jo įpėdinis Povilas V jau paskelbė šv. Kazimierą visos Katalikų bažnyčios šventuoju, o Urbonas VIII 1636 m. paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju. Tais pačiais metais šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo 1604 m., į Zigmanto Vazos (tuomet jau mirusio) įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje, kur jie yra ir dabar.

Spėjama, kad kaip tik nuo Šventojo palaikų perkėlimo 1636 m. ir prasideda Kaziuko mugės istorija. Tada Katedroje imti rengti šv. Kazimiero atlaidai, o neatskiriama atlaidų dalimi visada buvo taip vadinamas „kermošius“ (nuo vokiško kirchmesse), po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimai. Tie „kermošiai“ vyko beveik du šimtus metų, tai per karus ar kitas nelaimes prigęsdami, tai vėl atsinaujindami, kol 1827 m. Vilniaus pirkliai neišsirūpino privilegijos rengti didesnį, kelias dienas vykstantį, prekymetį, taip vadinamą „jomarką“ (nuo vokiško jahrmarkt ir rusiško jarmarka). Tai jau buvo tikrosios Kaziuko mugės pradžia. Joje jau dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo pirkliai iš toliau, Katedros aikštėje būdavo sustatomos vadinamosios „būdos“, laikinos stoginės ar palapinės. Tuo laikotarpiu atsiranda ir vienas iš Kaziuko mugės atributų – saldus meduolis „Kaziuko širdis“.

XX a. pradžioje pasikeitė jomarko vieta. Mat 1901 m. rusų valdžia Katedros aikštėje pastatė paminklą Jekaterinai II, taigi prekymetis, labiau susijęs su katalikų šventojo garbinimu, caro valdininkų požiūriu pasidarė nepakankamai respektabilus tokiai rimtai „kaimynystei“. Mugė buvo iškelta į Lukiškių aikštę. Tuo laikotarpiu mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais. Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir „būdom“ būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto. Šį klestėjimą nutraukė I pasaulinis karas ir po jo sekę įvykiai, bet XX a. 3 deš. Vilniaus „Kaziukas“ vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo 1935 m., kai prie mugės rengimo gausiai prisidėjo Vilniaus studentai, rengę triukšmingas kostiumines eisenas. Lenkijos turizmo skatinimo sąjunga net organizuodavo specialius traukinius į Vilnių iš kitų Lenkijos miestų. Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas 1938 ir 1939 m.

II pasaulinis karas vėl nutraukė Kaziuko mugės klestėjimą. Pokarį Kaziuką „iškraustė“ ir iš Lukiškių aikštės – ten išdygo Lenino paminklas. Sovietmečiu mugė buvo perkelta į tuometinį kolūkinį (liaudyje vadinamą Dzeržinskio) turgų Kalvarijų (tada Dzeržinskio) gatvėje. Šioje vietoje vykstanti mugė nebuvo įspūdinga ir šventiška, kadangi buvo apribota erdvėje ir prekeivių skaičiumi. Senosios tradicijos atgijo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaziuko mugė grįžo į senąją vietą, į Katedros aikštę, į Senamiesčio gatves ir net prasiplėtė į Tymo kvartalą.

Kaziuko mugė turi ir savo metraštį, kuris leidžiamas Vilniuje nuo 2003 m. (XXI a. pr.). „Kaziuko laikraštis“ remia tradicinių amatų puoselėjimą ir išsaugojimą. Jame ne tik dalinamasi amatų paslaptimis, bet ir aprašoma įdomioji Vilniaus ir mūsų krašto istorija, pateikiama praktinė mugės informacija dalyviams, amatininkams, lankytojams. „Kaziuko laikraštis“ leidžiamas vieną kartą per metus ir gausiai parduodamas Kaziuko mugėje Vilniuje. Jį galima įsigyti mobilioje laikraščio redakcijoje mugės metu Pilies gatvės pradžioje (ties Pilies g. 2, Vilniaus senamiestis) ir iš šurmuliuojančioje minioje pasklidusių laikraščio platintojų ir pardavėjų.

Tradiciniai pirkiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausias pirkinys mugėje – širdelės formos sausainiai pavadinimu „Kaziuko širdis“, puošti piešiniais, vardais ar specialiais ženklais. Kitas tradicinis pirkinys – „barankių“ (trapučių) karoliai. Daugelis taip pat keliauja į mugę įsigyti verbų ir rankų darbo įrankių, naudojamų kasdieninėje buityje.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Muziejus laikraštyje“. 2008–2009 straipsnių rinkinys. Nr. 10 (62) „Kaziuko mugės tradicijos“, aut. muziejininkas Vytautas Tenešis, p. 66. (Trakų istorijos muziejus, 2011 m., ISBN 978-609-8056-01-3)

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]