Jurijus Knorozovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurijus Knorozovas
Юрий Кнорозов.jpg
Jurijus Knorozovas 1971 m.
Gimė: 1922 m. lapkričio 19 d.
Charkivas, TSRS
Mirė: 1999 m. kovo 31 d. (76 metai)
Sankt Peterburgas, Rusija
Veikla: mokslininkas, epigrafas
Sritis: majų raštas, Senovės Amerikos istorija, kalbotyra
Organizacijos: Miklucho–Maklajaus etnologijos ir antropologijos institutas
Išsilavinimas: profesorius
Alma mater: Maskvos valstybinis universitetas
Žymūs studentai: Galina Jeršova
Žinomas už: majų rašto iššifravimas
Žymūs apdovanojimai:

TSRS valstybinė premija, Actekų erelio ordinas

Jurijus Knorozovas (Юрий Валентинович Кнорозов; g. 1922 m. lapkričio 19 d. – m. 1999 m. kovo 31 d.) – rusų kalbininkas, epigrafas, majanistas, pirmasis mokslininkas, iššifravęs majų rašto fonetinę prigimtį.

Gimė Charkive, inžinieriaus šeimoje. Dar mokyklos laikais išsiskyrė savo gabumais, domėjosi ne tik mokslais, bet ir menu (grojo smuiku, rašė eiles, piešė, fotografavo). Mokėsi Charkivo universiteto istorijos fakultete, bet 1940 m. išvyko į Maskvą, kur pradėjo egiptologijos studijas Maskvos valstybiniame universitete. Tačiau studijas nutraukė karas, 1943 m. Knorozovas pasiųstas į frontą. Pagal plačiai paplitusią versiją, Berlyno štrumo metu jis degančioje bibliotekoje radęs labai svarbius majų kultūros veikalus – Diego de Landos „Pranešimus apie įvykius Jukatane“ ir „Kodeksų rinkinį“. Vėliau Knorozovas šį faktą paneigė, ir sakė bibliotekoje knygas radęs tiesiog sukrautas į dėžes.

1945 m. Jurijus Knorozovas grįžo į Maskvą, tęsė egiptologijos studijas, vėliau mokėsi sinologijos, susidomėjo raštų sistemomis, ypač hieroglifais. Vėliau tapo Miklucho–Maklajaus etnologijos ir antropologijos instituto darbuotoju, dalyvavo etnografinėje ekspedicijoje Chorezme.

1947 m. Knorozovas pateikė mokslinį darbą apie de Landos majų raidyną. 1952 m. parašė mokslinį darbą, kuriame pateikė pastebėjimus, kad senosios rašto sistemos, tokios kaip egiptiečių ir šumerų, nors pradžioje laikytos logografinėmis ar visiškai ideografinėmis, vėliau rastos turinčios fonetinių elementų. Knorozovas iškėlė hipotezę, kad majų raštas, iki tol laikytas tik simbolių visuma, išties gali turėti fonetinę reikšmę (t. y., vaizduoti ne (tik) idėjas, bet garsus). Jis, remdamasis de Landos perraša, pateikė versiją, kad majų raštas yra skiemeninis bei įrodė priebalsių-balsių santykio atvaizdavimą šiame rašte.

To meto Vakarų majanistai, kurių autoritetas buvo Eric Thompson, atmetė Knorozovo versiją ir toliau teigė, kad majų raštas yra ideografinis. Be to, dėl TSRS mokslo darbuose privalomojo marksistinio-lenininstinio turinio, į rusų mokslininko darbą buvo žiūrima kaip į propagandinį veikalą.

1963 m. Jurijus Knorozovas išleido monografiją „Majų indėnų raštas“, o 1975 m. – majų hieroglifų rankraščių vertimus. Jo idėjos Vakaruose susilaukė vis didesnio palaikymo, jas skleidė ir rusų kilmės JAV majanistė Tatiana Proskouriakoff. Knorozovo fonetinio rašto šalininkais tapo Michael D. Coe ir David H. Kelley. Jie turėjo galimybę lankyti majų archeologines vietoves ir, pasiremdami naujais atrastais įrašais, plėtoti fonetinio rašto šifravimą.

Tik 1990 m., subyrėjus TSRS, Jurijus Knorozovas įgijo galimybę nuvykti į majų miestus Gvatemaloje ir Meksikoje, buvo asmeniškai pakviestas ir apdovanotas tuometinio Gvatemalos prezidento Vinicio Cerezo. Jis taip pat apdovanotas Meksikos „Actekų erelio ordinu“ – aukščiausiu ne Meksikos piliečiams suteikiamu apdovanojimu.

Be majų rašto tyrimų, Jurijus Knorozovas taip pat parašė veikalų semiotikos, Senovės Amerikos istorijos, archeologijos, minčių prigimties tematika. Iškėlė versiją apie Čikomostoko, legendinės actekų tėvynės, lokalizaciją JAV teritorijoje.

Mirė dėl pneumonijos 1999 m. Sankt Peterburge, likus kelioms dienoms iki jam turėjo būti įteiktas Harvardo universiteto apdovanojimas.