Juozapas Voronko

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozapas Voronko
Gimė 1891 m. balandžio 17 d.
Rusija Sokulka, Rusijos imperija
Mirė 1952 m. birželio 4 d. (61 metai)
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Veikla Lietuvos ir Baltarusijos politinis bei visuomenės veikėjas, poetas, žurnalistas
Partija Baltarusijos socialdemokratų partija Narodnaja Hramada
Alma mater Peterburgo universitetas
Vikiteka Juozapas Voronko

Juozapas Voronko (blrs. Язэп Якаўлевіч Варонка, 1891 m. balandžio 17 d. [pagal J.K.: balandžio 4 d.] Sokulka, Rusijos imperija – 1952 m. birželio 4 d. JAV) – Lietuvos ir Baltarusijos politinis bei visuomenės veikėjas, poetas, žurnalistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstiečių sūnus. Dar mokydamasis Balstogės realinėje mokykloje 1907 m. Varšuvos rusų laikraštyje aprašė Belovežo girias. Nuo 1909 m. Peterburgo universiteto Teisės fakulteto laisvasis klausytojas, 1915 m. pašalintas už nesumokėtą mokestį.

Nuo 1909 m. bendradarbiavo pirmajame laikraštyje baltarusių kalbaNaša Niva“, tirdamas Gardino gubernijos gudų tautos senovę, skatino tautinį susipratimą. Rašė ir į rusų laikraščius.

Baltarusijos Liaudies Respublikos pirmoji vyriausybė. Juozapas Voronko – antras iš dešinės.

1917 m. Baltarusijos socialdemokratų partijos Narodnaja Hramada narys, Didžiosios baltarusių tarybos steigimo, Visų baltarusių suvažiavimo Minske iniciatorius. Išrinktą suvažiavimo pirmininku bolševikai gruodžio 18 d. jį buvo suėmę. 1918 m. vasario mėn. išrinktas Baltarusijos Liaudies Respublikos Ministrų tarybos (Tautos sekretoriato) pirmininku ir Užsienio reikalų tautos sekretoriumi.

1918 m. balandžio mėn. išrinktas Lietuvos baltarusių atstovu Lietuvos Valstybės Taryboje. 1918 m. lapkričio 11 d. – 1918 m. gruodžio 26 d. Pirmojo Augustino Voldemaro ministrų kabineto, 1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 5 d. Antrojo Mykolo Sleževičiaus ir 1919 m. birželio 12 d. – 1919 m. spalio 2 d. Ketvirtojo Mykolo Sleževičiaus ministrų kabineto Gudų reikalų ministras be portfelio.[1]

Nuo 1921 m. pavasario baltarusių Raudonojo Kryžiaus pirmininkas, Baltarusių Hramados pirmininkas. Kartu Kaune leido ir redagavo laikraščius 1919–1920 m. baltarusių kalba „Часопісь“, 1921 m. birželio mėn. – 1922 m. vasario mėn. rusų kalba „Вольная Литва“. Juose slapyvardžiu Jurij Vegov (Юры Вегаў) spausdino ir savo eilėraščius.

1923 m. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje, leido laikraštį „Беларуская трыбуна“, vedė radijo laidas, dalyvavo baltarusių organizacijų veikloje.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Белорусский вопрос к моменту Версальской мирной конференции. Историко-политический очерк, Ковно, 1919,
  • Беларускі рух ад 1917 да 1920 году. Кароткі агляд. 2 выд., Ковно, 1920,
  • Gudų klausimas, Kaunas, 1920.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 424.
  2. Лявон Юрэвіч. Літаратурны рух на эміграцыі. Менск, БГА, 2002.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]