Jokūbas Voraginietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Jokūbas Voraginietis (g. apie 12301298 m. liepos 14 d.) – italų dominikonų ordino vienuolis, Genujos arkivyskupas, gyvenęs XIII a. Tai vienas iškiliausių Viduramžių epochos Bažnyčios veikėjų, išgarsėjęs pamokslais, krikščioniška veikla, o labiausiai – parašęs populiariausią Viduramžių knygą „Aukso legenda“.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jokūbas Voraginietis gimė apie 1230 metus Varragio miestelyje (dabar Varazė), įsikūrusiame šiaurės vakarų Italijoje, netoli Genujos, Viduržemio jūros pakrantėje. Nuo gimtinės pavadinimo jis gavo prievardį de Varagine , vėliau vartota dar ir kita forma: de Voragine (lot. vorago „Bedugnė, praraja“), taip siekiant pabrėžti jo didžiulį atsiskaitymą ir norą mokytis.

Reikšmingiausias posūkis Jokūbo Voraginiečio gyvenime įvyko 1244 m., kai jis pasirinko dvasininko kelią, įstodamas į neseniai įsteigtą dominikonų ordiną. Matyt, Jokūbas išsiskyrė gabumu ir stropumu, tad netrukus pats aiškino Bibliją ir teologiją ordino mokyklose ir vienuolynuose; be to, jis veikiai pagarsėjo kaip geras pamokslininkas. Po kurio laiko broliai Jokūbui patikėjo svarbias pareigas: jis vadovavo keletui vienuolynų, buvo išrinktas Lombardijos dominikonų provincijolu (provinciją valdė 12671277 ir 12811286 m.), atstovavo savo arkivyskupijai Bažnyčios susirinkimuose Lukoje (1288) ir Feraroje (1290). Galiausiai šis dominikonas tapo vienu iškiliausių ordino ir visos šiaurės Italijos Bažnyčios veikėjų. Jo nuopelnus įvertino popiežius Mikalojus IV, 1292 m. paskyręs jį Genujos arkivyskupu. Naujasis arkivyskupas energingai ėmėsi veiklos: Genujos šv. Lauryno katedroje sušaukė provincijos sinodą, patvirtino katedroje saugotų šv. Siro relikvijų autentiškumą, bandė nuraminti ilgai užsitęsusias Gibelinų ir Gvelfų giminių rietenas.

Jokūbo Voraginiečio biografija rodo jį buvus neeilinę asmenybę. Štai kaip dominikoną apibūdino XVI a. italų humanistas Mikalojus Angelinas. Anot jo, Jokūbas buvo labai išsilavinęs, atsidavęs pamokslavimui, turėjo gerą iškalbą ir aiškią tartį; Lombardijos provinciją jis administravęs nuostabiai ir pagirtinai, o tapęs Genujos arkivyskupu, tinkamai vykdęs savo pareigas, turėjęs budrumo, išminties, maloningumo, teisingumo ir kitas dorybes.

Arkivyskupas mirė 1298 m. liepos 14-osios naktį Genujoje. Jo paties prašymu buvo palaidotas ne katedroje, kaip derėjo arkivyskupui, bet dominikonų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Netrukus po mirties išsiskleidusį jo kultą 1816 m. patvirtino popiežius Pijus VII, Jokūbą paskelbęs palaimintuoju.

Jokūbo Voraginiečio darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelis XIII a. dominikonų aktyvumas religinės raštijos srityje paveikė ir Jokūbą Voraginietį: net ir eidamas aukštas ir svarbias pareigas, jis daug laiko skyrė rašymui. Tad kaip ir dera dominikonų, arba „pamokslininkų“ ordino (Ordo praedicatorum) vienuoliui, didžiąją jo kūrybos dalį sudarė pamokslai. Jokūbas parengė pamokslus pagal visus sekmadieninius bei Gavėnios metu Bažnyčioje skaitomus Evangelijų skaitinius, parašė du tomus pamokslų apie visus šventuosius, kurių iškilmes Bažnyčia mini per metus, taip pat parengė pamokslų apie Švč. Mergelę Mariją ir Kristaus Kančią. Jo plunksnai priklauso ir keletas smulkesnių hagiografinių darbų, skirtų pavienių šventųjų gyvenimams ir relikvijoms. Yra manoma, kad šis dominikonas pirmasis į italų kalbą išvertė Bibliją, nors vertimo rankraštis nežinomas. Paskutinis ir vienas iš didžiausių arkivyskupo darbų buvo Genujos kronika, skirta miesto istorijai nuo įkūrimo iki 1296 m., su pastabomis apie politiką, religiją, šeimą ir įdomiomis autobiografinėmis detalėmis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]