Jean-Antoine Watteau

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antuanas Vato
Rosalba Carriera Portrait Antoine Watteau.jpg
Antuano Vato portretas (apie 1721, aut. Rosalba Carriera)
Gimė: 1684 m. spalio 10 d.
Valansjenas
Mirė: 1721 m. liepos 18 d. (36 metai)
Nožanas prie Marnos
Tautybė: prancūzas
Veikla: XVIII a. rokoko dailininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jean-Antoine WatteauVikiteka

Antuanas Vato (piln. Žanas Antuanas Vato, pranc. Jean-Antoine Watteau, 1684 m. spalio 10 − 1721 m. liepos 18 d.) – XVIII a. pradžios prancūzų tapytojas, grafikas, vienas iš žymiausių ir pirmųjų rokoko dailininkų.[1]

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Žanas Antuanas Vato gimė 1684 m. spalio 10 d. Valansjene, Prancūzijos šiaurėje. Jo tėvas buvo stogdengys. Vaikas parodė talentą piešimui ir buvo šeimos nusiųstas mokytis pas vietinį tapytoją Jacques-Albert Gérin. Apie 18 m. amžiaus Vato persikėlė į Paryžių, kur mokėsi pas Louis Métayer, kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Susipažino su meno pirkliais Jean ir Pierre-Jean Mariette. Per juos tikriausiai apie 1705 m. Vato susipažino su teatro dekoratoriumi ir tapytoju Claude Gillot (1673–1722) ir pradėjo dirbti pas jį. Claude Gillot mėgo vaizduoti groteskiškas scenas, su faunais ir satyrais, vaizduoti commedia dell’arte siužetus. Gillot dirbtuvėse Vato pradėjo domėtis teatrinėmis dekoracijomis – apšvietimo efektais, pasakiškais scenovaizdžiais, dirbtinių brangenybių spindesiu, grimu išgražintais veidais.

1708 m. Vato įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude Audran III (1658–1734) studiją. Claude Audran III buvo Liuksemburgo muziejaus kuratorius ir jame Vato galėjo studijuoti didžiulį paveikslų ciklą, kurį Rubensas dedikavo Prancūzijos karalienei Marijai Mediči. 1709 m. Vato pradėjo mokytis tapybos karališkojoje akademijoje. Nelaimėjęs svarbaus pradedančiųjų tapytojų „Romos prizo“, kuris būtų leidęs jam studijuoti meną Italijoje, Vato grįžo į Valansjeną, kur tapė vietos užsakovams. 1710 m. meno pirklio Pierre Sirois kvietimu Vato vėl atvyko į Paryžių. Maždaug 1709–1713 m. periodu dailininkas paruošė ofortų albumą „Figures de modes“. Jo darbai atitiko aristokratijos bei turtingųjų skonį, Vato rėmėju tapo bankininkas Pierre Crozat (1661–1740). Vato vienu metu gyveno bankininko rūmuose Paryžiuje. Pierre Crozat kolekcijojse buvo daug italų, ypač Venecijos dailės mokyklos, darbų, iš kurių Vato galėjo mokytis.

1712 m. Antuanas Vato tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu-kandidatu. 1717 m. jis tapo pilnuoju Akademijos nariu pateikęs paveikslą „Kelionė į Kiteros salą“, kuris sukėlė sensaciją ir pradėjo naująjį žanrą tapyboje, Prancūzijoje pavadintą fêtes galantes.[2] Žanro paveiksluose vaizduojami romantiški santykiai tarp elegantiškai apsirengusių veikėjų sodų ar parkų apsuptyje. Vato kūryba buvo stipriai įtakota Rubenso ir venecijiečių dailininkų. Pagrindiniais Vato užsakovais buvo to meto turtingųjų sluoksnių atstovai. Matyt, norėdamas gauti daugiau užsakymų, 1719-20 m. Vato keliavo į Londoną. Po to grįžo į Paryžių. Mirė 1721 m. liepos 18 d. Nožane prie Marnos nuo tuberkuliozės.

Žymesniais jo paveikslais minimi: „Įnoringoji“ (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), o teatro temos viršūnėmis – paveikslai „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis“ (apie 1718–1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas“ (apie 1718–1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas). Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Vato nutapė prieš pat mirtį, sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme François Gersaint, meno kūrinių parduotuvės savininkui.[3]

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Jean-Antoine Watteau – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka