Imbarės, Skaudalių alka
| Imbarės, Skaudalių alka | |||
|---|---|---|---|
  Imbarės, Skaudalių alka |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 0,05 ha | ||
| Naudotas | II tūkst. I pusė – vidurys | ||
| Žvalgytas | 1985, 1993, 1999, 2013 m. | ||
Imbarės, kitaip – Skaudalių, alkvietė (saugotinas kultūros paveldo objektas) – alka šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Imbarėje (Imbarės seniūnija), 0,6 km į vakarus nuo kelio 2313 Salantai–Skaudaliai–Nasrėnai ir 0,94 km į pietvakarius nuo jo sankryžos su keliu Salantai–Imbarė, Salanto kairiajame krante, Ožkinio krūmų miške.
Alkvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ąžuolynu apaugusi griova, esanti Salanto kairiojo kranto šlaite. Joje išliko užakęs, apie 6 m skersmens akivaras, nuo kurio vakarų kryptimi link Salanto teka upokšnis. Akivare ir griovoje gausu įvairaus dydžio akmenų. Teritorija apaugusi mišku. Anotacinio ženklo nėra.
Šiaurinėje dalyje guli Imbarės (Skaudalių) I (kultūros vertybė, u. k. 21121), o 28 m į vakarus nuo jo, šlaito papėdėje – II akmuo su dubeniu.
Teritorijos plotas – 0,05 ha.
0,73 km į šiaurę yra Imbarės piliakalnis, 0,4 km į šiaurės rytus – Imbarės kapinynas.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1985 m. žvalgė Vytautas Daugudis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius, 1999 ir 2013 m. – Julius Kanarskas.
1985 m. zondais ištyrus akmenų aplinką, 20–30 cm gylyje rasta laužavietės pėdsakų. V. Daugudžio nuomone, šioje vietoje buvusi žemaičių pagonių šventovė, įrengta po Žemaitijos krikšto. Datuojama II tūkst. I puse – viduriu.
1994–2001 m. buvo įrašyta į istorijos ir kultūros paminklų laikinąją apskaitą (Nr. 377/4).[1]
Padavimai ir pasakojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Toje vietoje prie akivaro dar prieš Antrąjį pasaulinį karą augo labai storas, išpuvusiu vidumi ąžuolas.
- Akivare šalia akmens yra nuskendęs dvaras ar karalaitės rūmai.
- Ožkinio krūmų miške žmonėms vaidendavosi baidyklės, įvairūs gyvuliai.
- Miške prie akivaro seniau žmonės pasiklysdavo.
- Šioje vietovėje yra užkasta prancūzų aukso.[2]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vytautas Daugudis. Iš tolimos Imbarės praeities. – Švyturys – 1986 m. sausio 9 d.
- Vytautas Daugudis. Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu. – Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. – Vilnius, 1992. – P. 58
- Vytautas Daugudis. Die Eisenzeitlichen Kultstätten in Litauen.- Archaeologia Baltica. – Vilnius, 1995
- Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 14–15 (Skaudaliai)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1994-05-06 raštas Nr. 01-7-297
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 102–103 (Skaudaliai)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Akmuo su dubeniu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-05.
- Skaudalių akmuo su dubeniu: Kretingos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.