Imbarės piliakalnis

Imbarės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksas: unikalūs objektų kodai: komplekso - 27082, piliakalnio - 5211, priešpilio - 27083, gyvenvietės - 27084; senas vertybių komplekso kodas - 1710K; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR493) – archeologinis kompleksas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Imbarės kaimo vakariniame pakraštyje, 0,5 km į rytus nuo kelio Kretinga–Salantai, Salanto upės kairiajame krante, prie santakos su Pilsupio upeliu.

Pasiekiamas keliu Salantai–Skaudaliai pravažiavus Pilsupį, ties sodyba dešinėje pasukus į dešinę vakarų kryptimi, nusileidus į slėnį - iš viso 300 m, yra dešinėje, meniška rodyklė pastatyta kairėje ant kalvos.

Piliakalnio kompleksas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imbarės archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis su priešpiliu ir juos juosianti papėdės gyvenvietė su 2 alkvietėmis. Saugomos teritorijos plotas – 23,44 ha.

Į pietus nuo gyvenvietės yra X-XIII a. Imbarės kapinynas.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas aukštumos kyšulyje, iš 3 pusių apjuostas gilaus santakos slėnio, šiaurėje ribojasi su priešpiliu. Šlaitų aukštis iki 20 m. Aikštelė beveik trikampio formos, 20 m ilgio pietų – šiaurės kryptimi ir 35 m pločio ilgio šiaurės krašte, apjuosta 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimo, kuris nuo aukštumos pusės 1,5-1,8 m aukščio, 19-20 m pločio. Pietų pusėje yra vartų vieta.

Priešpilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į šiaurę nuo piliakalnio aikštelės, už skersinio pylimo prasideda priešpilis. Jo aikštelė netaisyklingos trapecijos plano, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 56 m ilgio, pietuose 35 m, šiaurėje – 40 m pločio. Pietų pakraštyje išlikęs 6×8 m dydžio vandens telkinys.

Priešpilį juosia žemių ir akmenų pylimas, kuris aukščiausias šiaurės krašte – 4,5 m aukščio, 25 m pločio. Šiaurės rytų pusėje pylimo išorinis 7,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 2 m gylio griovį, už kurio buvo supiltas antras 7 m pločio pylimas ir iškastas griovys (suardyti). Už jų, toliau į šiaurės rytus supiltas 0,3 m aukščio, 3 m pločio trečias pylimas, už kurio iškastas 3 m pločio, 0,3 m gylio trečias griovys. Pylimo rytiniame šlaite yra 3 m pločio įvažiavimas į aikštelę. Priešpilio rytinio ir vakarinio krašto viduryje buvo 2 vartai.

Priešpilio šiaurės vakarinėje papėdėje guli apeiginis akmuo su dubenėliu.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio vakarų papėdėje, taip pat aukštumose į šiaurės rytus, rytus ir pietryčius nuo piliakalnio buvusi papėdės gyvenvietė. Salanto slėnyje esanti žemutinė papėdės gyvenvietė apima 4 ha plotą, kuris dirvonuoja. Joje, piliakalnio pietvakarinėje papėdėje buvo alkvietė, kurią tebeženklina iš žemės kyšantis akmuo nulygintu paviršiumi. Aukštutinė papėdės gyvenvietė plytėjo aukštumoje. Jos teritorija apima 6 ha plotą, kuris ilgą laiką buvo ariamas, o šiuo metu dirvonuoja.

Aukštutinės papėdės gyvenvietėje stovi skulptūrinis stogastulpis, skirtas Imbarės 750 metų jubiliejui paminėti. Šalia įrengta poilsio vieta su automobilių stovėjimo aikštele ir informaciniu stendu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis žinomas nuo seno, vadinamas Pilale. Archeologiniai tyrimai liudija, kad piliakalnio papėdėje prie Salanto žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkstantmetyje pr. m. e. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkstantmečio II pusėje išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papėdės gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas.

X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje.^[1] Papėdės gyvenvietėje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarė pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista po 1260-1263 m. kuršių sukilimo. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos. 1935-1938 m. Valstybės archeologijos komisija rinko apie piliakalnį duomenis, žemės savininką K. Vaičių įpareigojo jį saugoti.^[2] 1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR493),^[3] 2003 m. piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete įrašytas į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1710K), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu.^[4]

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje ant kalno stovėjo žemaičių pilis, kurios valdovo dukra pamilo bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjo jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikė (inbarė) vienatvėje amžius gyventi apleistoje ir pašaliečio akiai nematomoje ištuštėjusioje pilyje. Tik retsykiais pilis išnirdavo iš miglos, o užkeiktoji mergina nuo kuorų tyliai dainuodavo prašydama išgelbėti nuo užkeikimo. Girdėdami jos dainą, žmonės merginą pradėjo vadinti Inbare. Sykį atsirado drąsus smuikininkas Puika, kuris drįso užeiti į užburtą pilį ir pamilti jos valdovę. Prisiekęs amžinai mylėti, Inbarę jis išvadavo nuo užkeikimo, tačiau neturėjo teisės bendrauti su aplinkiniais. Sykį jam ėmus smuikuoti prie piliakalnio susirinkusiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovės vardu Inbare (Imbare).

Ant piliakalnio stovėjo didelis dvaras, kurio valdovas turėjo daug baudžiauninkų. Jis juos mušdavęs, įvairiais būdais žudydavęs. Dėl to dvaras buvo prakeiktas ir nugrimzdo žemėn, o iš tos vietos įvairios baidyklės kyla. Sakoma, kad ten, kur tas ponas su dvaru pražuvo, yra ant piliakalnio duobė, šaltinis, kuris verda ir verda. Kartą žmonės surišo kelias kartis į krūvą ir gramzdino į dugną, bet dugno niekaip nepasiekė.

Piliakalnyje paslėpti dideli turtai. Vienas žmogus susapnavo, kad nuo požemių durų raktas guli Salanto upės sietuvoje. Dvyliktą valandą nakties reikia nerti į tą sietuvą ir rasti akmenį, o po juo – raktą. Kam pavyks išimti raktą, tas taps visų užburtų turtų savininku.

Kartą piemuo prie piliakalnio ganė kiaules. Žiūri, kad viena kiaulė vis eina ir eina į kalną. Jis pasekė ją ir rado urvą. Eidamas juo rado kiaulę kartu su gražiausiais žirgais avižas ėdančią. Grįžęs papasakojo apie tai savo šeimininkui. Tas uždraudė eiti daugiau į kalną: jei kiaulė pati pareis – gerai, o jei ne – tegul neieško.

Karų su Švedija metu Imbarėje ant kalno įsikūrė švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pilį skyrusį pylimą, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žvalgė: 1885–1886 m. – Tadas Daugirdas, 1966 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Adolfas Tautavičius), 1968 m. – Ignas Jablonskis, 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas).

Tyrė: 1898 m. – Kalnalio bažnyčios kunigas Juozapas Žiogas, 1969 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba ir Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis),^[5] 1978-1982,^[6] 1984, 1985,^[7] 1987–1989 m,^[8] – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis), 2003^[9] ir 2007^[10] m. – Julius Kanarskas.

Iš viso ištirtas 1641,25 m² plotas: piliakalnyje – 251, priešpilyje – 395, žemutinėje papėdės gyvenvietėje – 507 ir aukštutinėje papėdės gyvenvietėje – 488,25 m². Piliakalnio ir priešpilio aikštelėse aptiktas 0,5–2,5 m, gyvenvietėje – 0,2–2 m storio kultūrinis sluoksnis, daug darbo įrankių, ginklų, papuošalų, lipdytų ir žiestų puodų šukių, apdegusių grūdų.^[11]

Piliakalnį I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje juosė dviguba 0,5–0,7 m pločio medinė gynybinė siena, palei kurią aikštelės pakraštyje stovėjo ilgieji antžeminiai stulpinės konstrukcijos pastatai su 3×3 m dydžio patalpomis bei atvirais židiniais. I mūsų eros tūkstantmečio pradžioje siena buvo išplatinta iki 2 m pločio, ilgieji antžeminiai stulpinės konstrukcijos pastatai suskirstyti į 4×4 metro dydžio patalpas. Ankstyviausių pastatų sienos buvo padarytos iš gana tankiai statmenai į žemę sukastų 4-10 cm storio stulpelių, kurių tarpai buvo išpinti storesniais virbais ir apkrėsti moliu. I tūkstantmečio pradžioje tokių pastatų sienos jau buvo tvirtesnės, padarytos iš 20-30 cm storio taip pat statmenai, bet rečiau į žemę sukaltų rąstų, kurių tarpai buvo užpildyti gulsčiais rąstais. Gyvenamosiose patalpose buvo židiniai, įrengti iki 0,8 m skersmens ir 0,4 m gylio smailiadugnėse duobėse.

Šalia ankstyvųjų pastatų aptikta įvairių smulkių iš titnago pagamintų daiktų, pora netaisyklingo pavidalo akmeninių kaplių, lipdytų, prastai išdegtų molinių puodų šukių lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi. Vėlesnių stulpinės konstrukcijos pastatų aplinkoje rasta molinių Djakovo tipo svorelių, primenančių nedidelius varpelius, iš kalkakmenio padarytų skritulio pavidalo verpstukų, beveik lygiu paviršiumi lipdytų puodų šukių.

Į pietus nuo piliakalnio, už Pilsupio esančios aukštumos pakraštyje, prie pelkėtos daubos rastos senovės šventyklos liekanos. Tai buvusi 6×6 m dydžio, beveik apskrita, smulkiais akmenėliais nubarstyta aikštelė, kurios rytinėje dalyje buvo laužavietė. Aikštelės viduryje gulėjo 0,9×1,1×1,4 m dydžio akmuo, kurio vienoje pusėje buvo išgręžtos 75 dubens pavidalo, 3–6 cm skersmens, 0,5–2 cm gylio duobutės. Aplink šį akmenį beveik taisyklingu ratu buvo išdėstyti dar 6 panašaus dydžio akmenys be jokių ženklų, nutolę vienas nuo kito per 4 m.^[12]

Nuo III-IV a. buvo gyvenama į šiaurę nuo piliakalnio ir papėdės gyvenvietėje. Pastatai buvo nedideli, antžeminiai, stačiakampio plano, tvirtesnio tipo stulpinės konstrukcijos, su židiniais viduje. Piliakalnio pietvakarinėje dalyje buvo įrengta šventykla. Ją sudarė pusapskritimio formos apie 2 m skersmens akmenų grindinys, kurio vidurį statmenai kirto 1,8 m ilgio, 20-40 cm pločio akmenų juosta. Jos viduryje buvo 10-15 cm skersmens akmenų apskritimas, kurio viduryje turėjo stovėti medinis stulpas – dievybės simbolis.

I tūkstantmečio I pusėje pastebimai prasiplėtė papėdės gyvenvietė, pagausėjo įvairių geležinių dirbinių, ypač pagamintų iš vietinės balų rūdos. Jos lydymo vietų aptikta aukštutinėje papėdės gyvenvietėje, o žemutinėje papėdės gyvenvietėje aptiktos iš molio krėstos krosnelės geležies rūdai tirpinti liekanos. Greta metalinių dirbinių papilių V–VIII a. kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytų puodų šukių grublėtu ir lygiu paviršiumi.

I tūkstantmečio viduryje piliakalnio šiaurinis pylimas buvo paaukštintas iki 2 m aukščio, jo pagrinde pakloti akmenys, o ant viršaus pastatyta 2 m pločio dviguba medinė gynybinė užtvara. Į šiaurę nuo jo esančioje aukštumoje buvo įrengtas priešpilis, kurį apjuosė akmenų-žemių pylimas su medine dviguba gynybine užtvara.

IX–XIII a. priešpilio pylimas paaukštintas iki 5 m, ant jo stovėjo medinė gynybinė užtvara. Priešpilio kieme palei pylimą stovėjo ilgas ūkinės-gynybinės paskirties statinys, suskirstytas į atskiras iki 4 m pločio patalpas, praėjimais sujungtas su gynybine siena. Jo vietoje aptikta geležinių darbo įrankių, ginklų, žalvarinių papuošalų, žiestų puodų šukių, sudegusių grūdų ir gyvulių kaulų. Priešpilio pietinėje dalyje buvo įrengtas nedidelis tvenkinys, kurį vandeniu maitino šaltinis.

IX–XIII a. į pilį vedė 3 vartai. Vieni buvo priešpilio rytiniame pakraštyje, prie pylimo galo, antri – priešpilio vakarų krašte, o treti – piliakalnio pietrytinėje dalyje. Vartų plotis siekė 2 m, sienos buvo statmenai vienas šalia kito į žemę sukaltų 30-40 cm storio rąstų, sutvirtintų stambesniais akmenimis. Įeinamoji vartų dalis buvo išgrįsta vidutinio dydžio akmenimis, o lubos turėjo būti išklotos plonesniais rąstais ir užpiltos žemėmis.

Papėdės gyvenvietėje IX–XIII a. stovėjo jau rentiniai, daugiausia 4×4 m dydžio pastatai, kuriuos šildė iš akmenų buvo sukrautos 1 m² dydžio krosnys. Tų laikų gyventojų šventovė, greičiausiai, buvusi piliakalnio pietvakarinėje papėdėje, prie papilio gyvenvietės. Žemutinėje papėdės gyvenvietėje pastatai buvo statomi palei lygiagrečiai einančias gatves, o piliakalnio papėdėje buvo įrengta šventykla. Joje aptikta laužavietės pėdsakų, nedidelių skaldytų akmenų, tarp kurių stovėjo 0,8×1,2×1,4 m dydžio akmuo nulyginta viena puse. Šventovę naikinant, akmuo buvęs nuverstas lygia puse į apačią.

XVI–XVII a. priešpilyje stovėjo mediniai dvaro rūmai. Jų vietoje rasta akmeninių pamatų liekanų ir puodyninių koklių.

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus, Kretingos muziejus, Šiaulių Aušros muziejus.^[13]

Nuoraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis su priešpiliu nuo Kalnalio apžvalgos bokšto
Žemutinė papėdės gyvenvietė ir piliakalnis iš pietvakarių pusės
Piliakalnis su priešpiliu iš rytų pusės
Priešpilis iš pietvakarių pusės, nuo piliakalnio aikštelės
Aukštutinė papilio gyvenvietė iš pietų pusės
Akmuo lygiu paviršiumi piliakalnio papėdėje
Skulptūrinis stogastulpis Imbarės 750 metų jubiliejui pažymėti

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vytautas Daugudis. Imbarės archeologinis paminklas. - Švyturys - 1969 m. spalio 21 d.
Vytautas Daugudis. Imbarė. - Mokslas ir gyvenimas – 1972. - Nr. 10
Vytautas Daugudis. Senoji medinė statyba Lietuvoje. - Vilnius, 1982
Vytautas Daugudis. Imbarės akmuo. - Mokslas ir gyvenimas - 1984. - Nr. 8. - P. 35
Vytautas Daugudis. Iš tolimos Imbarės praeities. - Švyturys - 1986 m. sausio 11 d.
Vytautas Daugudis. Imbarės archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. - Žemaičių praeitis. - Vilnius, 1990. - T. 1. - P. 54–65
Vytautas Daugudis. Die Eisenzeitlichen Kultstätten in Litauen. - Archaeologia Baltica. - Vilnius, 1995. - P. 137
Tadeusz Dowgird. Pamiątki z czasów przedhistorycznych na Żmujdzi. Opiś cmentarzyska i piłkalnia w Imbarach oraz robót, dokonanych w roku 1885 i 1886. - Pamiętnik fizyograficzny. - Warszawa, 1889. - T. 9. - Str. 311
Ignas Jablonskis. Ar Imbarė buvo miestas. - Švyturys - 1968 m. liepos 4 d.
Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. - Vilnius, 1983, p. 30–31, 98–100
Lietuvos piliakalniai: atlasas. - Sud. Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. - Vilnius, 2005. - T. 1. - P. 444–445
Adolfas Nezabitauskis. Imbarės piliakalnio padavimai. - Švyturys - 1964 m. kovo 21–24 d.
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius, 1998. - P. 71–73
Gintautas Zabiela. Tariamos kulto vietos keliuose tyrinėtuose Lietuvos piliakalniuose. - Nuo kulto iki simbolio. - Vilnius, 2002. - P. 84–104
Федоpъ Покровскiй. Археологическая карта Ковенской губернiи. - Вильна, 1899. - C. 91–92