Haubica

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmojo pasaulinio karo laikų 15 colių haubica (D.Britanija)
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Škodos gamykloje pagaminta 105 mm haubica, dabar Hämeenlinna artilerijos muziejaus (Suomija) eksponatas. (Haubicos buvo pagamintos pagal Lietuvos kariuomenės užsakymą, o, kai Raudonoji armija užėmė Baltijos šalis, užsakymas buvo anuliuotas, o pabūklai parduoti Rumunijai ir Suomijai).

Haubica (angl. howitzer, vok. Haubitze, rus. гаубица) – artilerijos pabūklas, skirtas iškilajam šaudymui (vamzdžio pakėlimo kampas iki 70°), neretai iš uždarų pozicijų į nematomą taikinį, kurio vamzdis paprastai trumpesnis, negu patrankos. Haubicos šovinio parakinis užtaisas palyginti mažas, tačiau iššauna palyginti masyvų sviedinį.

Haubicos kaip artilerijos pabūklai užima tarpinę padėtį tarp patrankų ir mortyrų. Patrankų vamzdžiai ilgi, šovinio užtaisai dideli, sviediniai mažesni, pradinis sviedinio greitis didelis, šūvio trajektorija plokščia. Mortyrų trajektorijos itin iškilios. Anglišku terminu mortyra (mortar) vadinami dvejopi gana skirtingi artilerijos ginklai – „tikrosios“ mortyros (vamzdis storasienis, šiuolaikinės užtaisomos per storgalį) ir minosvaidžiai (vamzdis plonasienis, užtaisoma per žiotis). Skiriasi ir jų šaudmenys.

Šiuolaikinių haubicų kalibras būna 105–203 mm, vamzdžio ilgis 15-40 kalibrų, pradinis sviedinio greitis – 300–800 m/s. Kovinė šaudymo sparta – iki 10 šūvių/min., šaudymo tolis – iki 24 km (su aktyviaisiais reaktyviniais sviediniais – iki 30 km).

Haubicos būna traukiamosios ir savaeigės.

Dabar visos bent kiek didesnės kariuomenės turi haubicų. Pvz., Lietuvos kariuomenės artilerijos batalionas (generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas) ginkluotas amerikietiška 105 mm haubica M50.

Terminija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas kilo iš čekų žodžio houfnice, kaip senovėje vadino pabūklą akmenims svaidyti.

Rusijoje pirmąsias haubicas vadino gakovnicomis (гаковница), gaufnicomis (гауфница), gafunicomis (гафуница). XVIII a. 7-tą dešimtmetį Rusijoje ėme naudoti haubicas pailgintais vamzdžiais, vadintas vienaragiais (единороги).

Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo tam tikra painiava terminijoje, kadangi haubicas-patrankas amerikiečiai ėmė vadinti tiesiog haubicomis. Todėl vos ne visus sausumos artilerijos pabūklus imta vadinti haubicomis, nors daugelis jų į haubicas nepanašūs.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Europoje haubicos sukurtos XIV a. (Italija, Vokietija), buvo skirtos šaudyti akmenine karteče. XVI a. antroje pusėje haubicos ėmė šaudyti sprogstamaisiais sviediniais.

XIX a. 7-tame dešimtmetyje imta pereiti prie graižtvinių haubicų. XIX a. pabaigoje vis dažniau imta naudoti lauko įtvirtinimus, todėl haubicų poreikis ėmė didėti.

1877–1878 m. Rusijos-Turkijos kare plačiai imta naudoti lauko haubicas, kadangi lauko patrankos netiko naikinti lauko įtvirtinimus. Paskutinį XIX. dešimtmetį daugelis Europos valstybių ginkluotėje turėjo arba lengvųjų (105–127 mm), arba sunkiųjų (149–155 mm) haubicų. O kelios valstybės (pvz., Vokietija), turėjo ir tokių, ir tokių.

To meto haubicos puikiai tiko šaudyti iškiliomis trajektorijomis ir taip naikinti taikinius, pridengtus statinių, kalvų, medžių nuo tiesaus taikymo ugnies. Kitas jų privalumas buvo tai, kad jų sviediniai buvo maždaug dukart galingesni, palyginus su to paties kalibro patrankomis. Pvz., 75 mm lauko patranka svėrė virš tonos ir šaudė sviediniais, kurie sverė beveik 8 kg. Tuo tarpu to meto 105 mm lauko haubica svėrė tiek pat, o jos sviediniai svėrė 16 kg.

Itin plačiai imta naudoti haubicas Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose.

Vikiteka