Geografiniai atradimai Afrikoje

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ekspedicija Afrikoje XIX-XX a. sandūroje

Senieji laikai

Nors ir būdama šalia didžiųjų Viduržemio jūros civilizacijų Afrika joms ilgą laiką išliko beveik nepažįstama. Tiesa, buvo puikiai žinomas Egiptas ir Nilo slėnis, tačiau apie Nilo ištakas nebuvo nieko žinoma.

Geriausiai žinoma ekspedicija į Puntą, esantį dabartinio Somalio pietuose, kuri vykdyta apie 1500 m. pr. m. e. Ekspedicija buvo prekybinė, kuria siekta įsigyti miros, dramblio kaulo ir kitų vertingų prekių. Manoma, kad tokios kelionės organizuotos ir dažniau. Kartais teigiama, kad Egipto pirkliai pasiekdavo ir dabartinio Mozambiko pietus.

945 m. pr. m. e. karaliaus Saliamono išsiųsta izraeliečių - finikiečių ekspedicija atrado Ofiro kraštą vakarinėje Afrikos pakrantėje. Ekspedicija parsivežė 200 kg aukso, brangios sandalo medienos ir brangakmenių.

Pietinė Afrikos pakrantė buvo žinoma egiptiečiams, taip pat dažnai lankoma finikiečių, kurie pirmieji išplaukė iš Viduržemio jūros baseino ir atrado vakarines Afrikos pakrantes. Apie 800 m. pr. m. e. finikiečiai atrado Madeiros ir Kanarų salas.

595 m. pr. m. e. finikiečiai apiplaukė Afrikos žemyną, o šią kelionę pakartojo portugalai tik po 2100 metų.

530 m. pr. m. e. graikas Euthymenes iš Masilijos pasiekė Senegalo pakrantę. 525 m. pr. m. e. kartaginietis Hanno pasiekė Gvinėjos pakrantes. Vėliau, I a. pr. m. e. iki ten nuplaukdavo ir romėnų pirkliai.

Šiaurės Afrika buvo žinoma žymiai geriau. Nuo Egipto Ptolemėjų dinastijos buvo žinomas Nilo vidurupis iki Abisinijos. 23 m. pr. m. e. romėnas Petronijus pasiekė Etiopijos sostinę Napatą esančią žemiau ketvirto slenksčio. Šiaurės Afrikoje romėnai įkūrė keturias provincijas: Mauretaniją, Numidiją, Kirenaiką ir Egiptą. 42 m. buvo atrasti Atlaso kalnai. 100 m. Julis Marternus pasiekė Čado ežerą.

Žymiausiam senovės geografui Ptolemėjui buvo žinoma Afrikos pakrantė iki Zanzibaro rytuose, taip pat informacija apie didžiuosius ežerus. Šią informaciją Ptolemėjus gavo iš graikų keliautojų.

Viduramžiai

Nuo VII a. prasidėjusi islamo ekspansija atkirto Europą nuo kontaktų su Afrika nuo Maroko vakaruose iki Sudano rytuose, kur susikūrė arabų valstybės. Arabai savo ruožtu vykdė geografinius tyrimus, kurie suklestėjo XII-XIV a. Pirmasis iš didžiųjų arabų geografų buvo Edrisi, kuris iš Maroko nukeliavo toli į pietus ir vėliau sudarė pasaulio žemėlapį. XIV a. Ibn Battuta pasiekė Malį, taip pat Nigerio upę.

Europiečių kontaktai su Afrika buvo palaikomi per Venecijos ir Genujos pirklių respublikas, kurios turėjo gerus ryšius su arabais. Iš jų Europą ir pasiekdavo žinios apie Afriką. Arabų žinias bandė patikrinti Angelo Dolaroto 1325–1329 m. ir Fra Mauro 1459 m., kurie nukeliavo iki Senegalo ir Nigerio, tačiau nieku nauju arabų žinių nepapildė. Manė, kad Nigeris ir Nilas yra ta pati upė. Tarp kitų pirklių kelionių šiaurės Afrikoje žinoma 1447 m. venecijiečio Malfonte kelionė, 1469 m. genujiečio Benedetto Dei kelione, kuria jis pasiekė Timbuktu miestą ant Nigerio upės. 1483 m. Timbuktu pasiekė ir portugalai. Genujiečiai pirmieji iš europiečių, kurie išplaukę iš Viduržemio jūros plaukiojo palei Šiaurės vakarų Afrikos pakrantę. 1312 m. Lanzarote iš naujo atrado Kanarų salas, o 1345 m. atrastos Madeiros salos.

1445 m. Lanzorate pasiekė Senegalo žiotis, o netrukus po to Luigi Cadamasto ir Antonio de Noli atrado Žaliojo kyšulio salas. 1483 m. Diogo Cão pasiekė Kongo žiotis. 1488 m. pabaigoje Bartalomėjus Diasas pasiekė pietinį Afrikos tašką – Gerosios Vilties kyšulį. Visi šie žygiai padėjo Vasko da Gamai apiplaukti Afriką 1497 m. Šis atradimas ne tik atvėrė naują puslapį Afrikos tyrinėjimuose, bet ir pradėjo naują epochą Europos civilizacijos istorijoje.

Afrikos tyrinėjimai Naujaisiais laikais (iki XIX a.)

1550 m. Afrikos žemėlapis

Afrikos apiplaukimas davė Afrikos tyrimams žemyno kontūrus. Tačiau ilgą laiką Afrika didelio susidomėjimo nekėlė. Vakarinėje žemyno pakrantėje Europos valstybės steigė prekybines faktorijas, kuriose buvo prekiaujama su čiabuviais. Iš afrikiečių daugiausia pirktas dramblio kaulas, auksas ir vergai. Daugiausia faktorijų buvo Gvinėjos pakrantėje, ten veikė portugalai, anglai, olandai, prancūzai, taip pat švedai ir brandenburgiečiai. Vėliau faktorijos steigtos ir kitose vietose – Senegale, Pietų Afrikoje (1650 m., olandai). Be šių prekybinių punktų pakrantėje didesnių geografinių atradimų nebuvo. Ekspedicijos į žemyno gilumą buvo retos ir atsitiktinės. Prancūzai, kurie įsitvirtino Senegalo žemupyje greičiausiai pasiekė Timbuktu. Buvo kelios ekspedicijos į Nilo aukštupį. 1746–1772 m. Gambijoje buvo botanikas Michel Adanson. 1768–1772 m. James Bruce tyrė Namibiją, Abisiniją. 1772–1775 Francois Levaillant tyrė Oranžo upės apylinkes.

1812 m. Afrikos žemėlapis

Afrikos geografinių atradimų istorijoje persilaužimas įvyko 1788 m. Tuomet Londone įkurta African Association – Afrikos tyrimų draugija. Draugijos tikslas buvo geografiniai, gamtiniai, geologiniai ir etnografiniai tyrimai, galintys padėti britų prekybinei ekspansijai. Draugija vykdė planingą tyrimo darbą, organizavo ir rėmė atskiras tiriamasias ekspedicijas į Afrikos gilumą. Panašios organizacijos susikūrė ir kituose kraštuose. 1821 m. įkurta pranc. Société de Géographie, o 1878 m. Afrikanische Gesellschaft. Šios draugijos užsiėmė sistemingu žemyno tyrimu.

Afrikos Draugijos organizuotos ekspedicijos per XIX a. ištyrė Nigerio ir Nilo ištakas, Didžiųjų ežerų regioną, Sacharą, Atlaso kalnus. Sacharos tyrimais daugiausia užsiėmė čia ekspansiją vykdę prancūzai. XX a. pradžioje tyrimams pradėti naudoti lėktuvai bei mechaninės transporto priemonės. Pietų Afrikos ir Zambezės baseino tyrimuose didžiausią įnašą padarė Deividas Livingstonas (David Livingstone). Ilgiausiai neištirta Afrikos dalis buvo Kongo upės regionas, taip ilgai tyrinėtojų dėmesio nesulaukė Rytų Afrika.

Didžiausia Afrikos sala – Madagaskaras buvo atrasta 1504 m. portugalų. Vėliau ja nelabai buvo domimasi. Retkarčiais į ją užklysdavo prancūzai. 1648 m. Etienne Flaucourt suorganizavo pirmąją tiriamąją salos ekspediciją. Tyrimai suintensyvėjo po Prancūzijos Rytų Indijos kompanijos įkūrimo 1664 m.

Šiuolaikiniai Afrikos tyrinėjimai

XX amžiuje Afrikos žemėlapyje nebeliko „baltų“ vietų. Daugiausia prie to prisidėjo aviacijos atsiradimas. Pagrindinės tyrimų kryptys tapo topografiniai, hidrologiniai, o svarbiausia geologiniai tyrimai.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.