Fyrdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Fyrdas (s. angl. fyrd) – milicijos tipo pajėgos, kurias sudarydavo pavojaus metu sušaukti ginkluoti gyventojai (laisvieji valstiečiai).

Fyrdą sušaukdavo užpuolus priešui. Tarnyba fyrde būdavo trumpa, fyrdo kariai turėdavo atvykti su savo ekipuote (ginklais, šarvais, apranga) ir maistu.

Tyrimų duomenimis fyrdai atsirado ne vėliau kaip VII a. Anglosaksų karalystėse fyrde turėjo tarnauti kiekvienas laisvas žemvaldys (valstietis), kurie tada sudarė didžiąją dalį šalies gyventojų. Manoma, kad bendra taisyklė buvo, kad nuo kiekvieno haido būdavo imamas vienas karys į fyrdą. Pirmą kartą toks fyrdo sudarymo būdas minimas Vesekso karaliaus Inės (Ine) įstatymuose (694 m.). Einant laikui buvo suprasta, kad vieno haido neužtenka išlaikyti gerai ginkluotam kariui. Jau VIII a. imta pereidinėti prie atrankinio fyrdo komplektavimo.
799 m. Mersijos karalius Kenvulfas (Coenwulf of Mercia) padovanojo vienam savo bendražygiui 30 haidų žemės, kad šis fyrdui pateiktų vieną karį.[1] Vėliau, manoma, taisyklė, kad vienas karys į fyrdą eina iš kiekvienų 5 haidų, darėsi visuotinai priimta.
Anglijos karaliui Alfredui Didžiajam (849–899) priskiriamas fyrdų sistemos patobulinimas. Paskutinio anglosaksų karaliaus Haraldo II (1022–1066) kariuomenėje, 1066 m. kovojusioje su Haroldo Hardrados ir Vilhelmo Užkariautojo įsiveržimais, fyrdas sudarė svarbią pajėgų dalį (kita dalis buvo huskarlai).

Anglosaksų karalysčių kariuomenėse fyrdas sudarė esminę dalį. Vėliau vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti karalių kariaunos (huskarlai), kurios buvo geriau ginkluotos ir apmokytos. Tačiau fyrdai išlaikė savo svarbą iki paties anglosaksų laikotarpio D. Britanijoje pabaigos. Fyrdų kariai būdavo gana gerai ginkluoti (įskaitant kalavijus ir skydus), tačiau jiems trūko patirties ir naujausių kariavimo metodų išmanymo. Anglosaksų Britanijoje beveik nenaudojo kavalerijos ir lankininkų bei tvirtovių kaip teritorijos valdymo priemonių.
Fyrdus naudojo tik kaip gynybos nuo įsiveržiančio priešo priemonę, jie nebuvo pritaikyti puolamiesiems veiksmams. Fyrdų kariai praktiškai niekada nebuvo imami į tarnybą karo veiksmams už savo grafystės ribų. Dėl išvardintų priežasčių fyrdai nebuvo labai pajėgi kariuomenė, dėl ko anglosaksai neretai pralaimėdavo puldinėjantiems vikingams, o 1066 m. – Vilhelmo Užkariautojo kariuomenei, nors paskutinįjį mūšį pralaimėjo ir dėl kitų priežasčių. Anglosaksų kariuomenė į mūšį papuolė išsyk po forsuoto maršo iš kito ką tik laimėto mūšio, kuriame buvo sutriuškinę Norvegijos karaliaus Haraldo Hardrados kariuomenę.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Stenton, F. Anglo-Saxon England. Oxford, 1973.