Veseksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Westseaxna Cynerice
Vesekso karalystė
nebėra
519 – 927

Flag of Veseksas

Vesekso sparnuotas drakonas

Location of Veseksas
Sostinė Vinčesteris
Kalbos senoji anglų kalba
Valdymo forma monarchija
karalius
 519 - 534 (pirmas) Serdikas Veseksietis
(Cerdic of Wessex)
 925 - 927 (paskutinis) Atelstanas (Æþelstān)
Era ankstyvieji viduramžiai
 - užkariavimas 519
 - Anglijos suvienyjimas valdant Atelstanui 927 m.

Veseksas – buvo saksų karalystė pietvakarių Anglijoje nuo VI a. iki anglosaksų karalysčių susijungimo valdant Vesekso dinastijai IX a. Jis buvo erlo (10201066 m.) valda po Knuto Didžiojo Anglijos užkariavimo 1016 m. Po Normanų užkariavimų Veseksą pasidalino Vljamo Užkariautojo įpėdiniai.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Anglosaksų kroniką, Veseksą įkūrė Kerdikas ir Kinrikas, Gewisse klano vadai. Teigiama, kad jie išsilaipino Hampšire ir užkariavo aplinkines teritorijas, įskaitant Vaito salą. Tačiau šia versija abejojama. Archeologiniai radiniai įtikina, kad anglosaksai gan anksti pasirodė Temzės aukštupio slėnyje bei Hamšire, o Vesekso branduolys VI a. pabaigoje ir VII pradžioje buvo nutolęs labiau į šiaurę nei vėlesniais laikais. Bede teigia, kad Vaito salą ir Hamširo pakrantę apgyvendino jutai, o ne anglosaksai. Šias sritis Veseksas užėmė VII a. pabaigoje. Įmanoma, kad kronika kurta atsižvelgiant į VIII–IX a. aplinkybes, kurios buvo projektuotos į praeitį.

Yra du svarbiausi Vesekso karalių vardų ir jų valdymo datų dokumentai: Anglosaksų kronika ir Vakarų saksų geneologinis karalių sąrašas. Abu šaltiniai pateikia smulkias geneologijas, bet jie dažnai viens kitam prieštarauja. David Dumville analizė pateikė tikėtinas Vesekso karalių datas, kurias naudoja daugelis mokslininkų, tačiau jų negalima laikyti visiškai patikimomis.

Anglosaksų kronika teigia, kad Serdikas išsilaipino Britanijoje 495 m., bet dabar manoma, jog 538 m. Vėlesnės geneologijos buvo rašomos tikintis susieti giminę su Serdiku ir tai įvedė daug netikslumų, kurių negalima panaikinti. Serdikas valdė maždaug 16 metų ir sostas atiteko Synrikui apie 554 m. Synrikas buvo Serdiko sūnus arba anūkas (tuo atveju Kreota, Serdiko sūnus, nurodomas kaip Sydriko tėvas). 581 m. po Synriko pradėjo valdyti Sinvilas, kuris, spėjama, buvo jo sūnus.

Kevlino valdymo laikų išliko patikimesnių šaltinių, nors Anglosaksų kronikos datos 560592 m. skiriasi nuo peržiūrėtos chronologijos. Jis užėmė Čilterno kalvas, Glosterširą ir Somersetą ir atnaujino anglosaksų ekspanciją, kurią sustabdė Badono kalno mūšis. Sivlinas yra vienas iš septynių karalių, minimų Bede, kurie valdė visą pietinę Britaniją.

Keolas nuvertė Kevliną ir kitais metais jis mirė. Keolas buvo Kevlino brolio Kutos sūnus. Po šešerių metų apie 594 m. karaliumi tapo Keolvulfas, Keolo brolis, o jo įpėdiniu 617 m. tapo Kinegilsas. Įvairūs šaltiniai nesutaria kas buvo Kinegilso tėvas: Keola, Keovulfas, Keolas, Kutvinas, Kuta ar Kutvulfas.

Krikščioniškas Veseksas ir Mersijos iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Valdant Senegilui įvyksta pirmasis įvykis, kurio data yra gan tiksli: Birinas pakrikštija Synegilą apie 640 m. Po to Birinas tapo Vakarų saksų vyskupu ir įsikūrė Dorčesteryje prie Temzės. Tai buvo pirmsasis Vesekso karaliaus krikštas, bet tai nereiškia, kad atsivertė visas Veseksas: Synegilo įpėdinis ir tikriausiai sūnus Senvilas buvo pagonis, kai tapo karaliumi apie 642 m. Tačiau po kelerių metų jis irgi priėmė krikštą ir Veseksas tapo krikščioniška šalimi. Synegilo krikštatėvis buvo Osvaldas Nortumbrijietis ir krikštas galėjo būti susijęs su sąjunga prieš Pendą Mersietį, kuris anksčiau buvo užpuolęs Veseksą.

Anksčiau minėtos atakos žymi didėjantį spaudimą iš besiplečiančios Mersijos karalystės. Vienu metu Veseksas neteko savo sričių į šiaurę nuo Temzės ir Avono ir pasistumėjo į pietus. Senvilas vedė Pendos dukrą, bet jos atsižadėjo, tad Penda užpuolė Veseksą ir išvijo jį į tremtį tikriausiai trejiems metams. Data nėra tiksli, bet tai įvyko apie 640–650 m. Tuos metus jis praleido Rytų Anglijoje ir ten priėmė krikščionybę. Sugrįžus Senvilą užpuplė Pendos įpėdinis Vulfherė, bet jis net sugebėjo išplėsti valdas Somersete britų sąskaita. Vinčesteryje jis įkūrė antrą vyskupystę, nes Dorčesterio buvo apleista Mersijai plečiantis į pietus. Po kurio laiko Vinčesteris tapo Vesekso sostine.

Po Sinvilo mirties 673 m. jo našlė Siksburė išbuvo soste vienerius metus, o po jos valdė Eskvinas, kuris buvo kilęs iš kito Sivlino brolio. Tai buvo vienas iš kelių atvejų, kai Vesekso sostas atiteko karališkos šeimos šalutinės šakos atstovui. Eskvilas valdė dvejus metus, o 676 m. sostas atiteko Senvilo broliui Sentvinui, kuris laimėjo keletą mūšių prieš britus, bet detalės neišliko.

Sentvino įpėdinis buvo tariamai tolimas giminaitis Sidvala, kildinęs save iš Sivlino. Sidvala valdė tik dvejus metus bet smarkiai išplėtė karalystę, užėmė Kento ir Sasekso karalystes bei Vaito salą, bet Kentas iš karto atgavo nepriklausomybę, o Saseksas po kelerių metų. Jo valdymas baigėsi 688 m., kai jis nuvyko kaip piligrimas į Romą, kur jį pakrikštijo popiežius ir jis netrukus mirė.

Jo įpėdinis buvo Inas, kuris tvirtino kilęs iš Serdiko per Sivliną, bet vėl per tolimą ir miglotą giminystės ryšį. Inas buvo vienas iš ilgiausiai valdžiusių Vesekso karalių – 38 metus. Jis išleido seniausią anglišką teisės kodeksą (neskaitant Kento karalystės) ir įkūrė antrą, Šerborno, vyskupystę, kuri aptarnavo sritis į vakarus nuo Selvudo miško. Gyvenimo pabaigoje jis pasekė Sidvalos pavyzdžiu ir atsisakęs sosto išvyko į Romą. Po jo valdė eilė mažai žinomų karalių, kurie save kildino iš Serdiko.

VIII a. Veseksas buvo Mersijos šešėlyje ir Vesekso karaliai galbūt netgi pripažino jos viršenybę. Tačiau jie išvengė konkretesnės valdžios, kurią Mersija turėjo smulkesnėms karalystėms. Tuo metu Veseksas palaipsniui plėtėsi į vakarus, užėmė britišką Dumnonijos karalystę ir Devoną. Temzė ir Avonas tikriausiai buvo šiaurinė Vesekso siena, o branduolys – Hamšyre, Viltšire, Berkšire, Dorsete ir Somersete. Grafysčių sistema, tapusi Anglijos administracijos pagrindu atsirado Vesekse VIII a. vidury.

Vesekso hegemonija ir vikingų antpuoliai[taisyti | redaguoti kodą]

Vesekso padėtis pasitaisė, kai 802 m. karaliumi tapo Egbertas, kildinęs save iš Ino brolio Ingildo. Nuo tada sostas nustojo keliauti po įvairių atšakų rankas ir atsidūrė vienoje geneologinėje šakoje. 825 m. jis pakeitė Anglijos politinį veidą sutriuškinęs Mersijos karalių Beornvulfą Elendo mūšyje ir iš jo atėmė Kento, Sasekso ir Esekso karalystes, o Rytinė Anglija išsilaisvino nuo mersiečių su Vesekso pagalba. 829 m. jis užėmė Mersiją, o jos karalius Viglafas išvyko į tremtį. Be to Vesekso viršenybę pripažino Nortumbrijos karalius. Tokiu būdu Egbertas tapo Britanijos karaliumi. Jo viešpatavimas buvo trumpalaikis, nes Viglafas sugrįžo ir atkūrė Mersijos nepriklausomybę 830 m., bet užkariavimai pietryčių Anglijoje išliko.

Egberto valdymo pabaigoje prasidėjo danų vikingų antpuoliai, kurie nuo 835 m. tapo ypač dažni. 851 m. didžiulė danų armija, pagal kai kuriuos šaltinius turinti 350 laivų pasiekė Temzės žiotis. Nugalėję Mersijos karalių Beortvulfą, danai patraukė į Veseksą, kur juos sutriuškino Egberto sūnus Etelvulfas ypač kruviname Aklėjos mūšyje. Šis mūšis nukėlė vikingų užkariavimus Anglijoje 50 metų pirmyn, bet Vesekso antpuoliai tęsėsi.

855856 m. Etelvulfas išvyko į Romą, o jo vyriausias išgyvenęs sūnus Etelbaldas, pasinaudodamas padėtimi, užėmė sostą. Grįžęs Etelvulfas sutiko pasidalinti karalystę, kad būtų išvengta kraujo praliejimo, ir pradėjo valdyti naujas sritis rytuose. Po Etelvulfo valdė keturi jo sūnūs: maištingasis Etelbaldas, vėliau Etelbertas, iš pradžių iš tėvo paveldėjęs rytines sritis, o vėliau po Etelbaldo mirties suvienijo karalystę, po to Etelbertas ir galiausiai Alfredas Didysis. Taip atsitiko, nes pirmi du broliai neturėjo sūnų, o Etelberto sūnūs buvo per maži valdyti.

Paskutinė anglų karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

865 m. į Angliją atvyko nauja danų armija. Per keletą metų ji užėmė Nortumbriją ir Rytinę Angliją. Invazija į Veseksą įvyko 871 m. ir, nors Etelredas ir Alfredas laimėjo keletą mūšių ir išsaugojo karalystės nepriklausomybę, pralaimėjimai, žmonių netektys ir naujų danų būrių atvykimas privertė Alfredą sumokėti duoklę vikingams, kad šie paliktų Veseksą. Po to danai per kelis metus užėmė Mersiją, o kai kurie įsikūrė Nortumbrijoje, bet likusieji sugrįžo į Veseksą 876 m. Alfredo atsakas buvo efektyvus ir po nedidelės kovos vikingai atsitraukė 877 m. Dalis danų įsikūrė Mersijoje, bet 878 m. pradžioje danai surengė žiemos antpuolį ir netikėtai užklupę Alfredą užėmė beveik visą karalystę. Jis turėjo slėptis su nedideliu būriu Somerseto pelkėse, o po kelių mėnesių jis surinko didelę armiją ir nugalėjo danus Etanduno mūšyje. Po to danai galutinai įsikūrė Rytinėje Anglijoje.

Po to Alfredas reorganizavo armiją ir vyriausybę, statė karinius laivus, organizavo armiją į dvi pamainas, kurios veikė pamainomis, ir pastatė įtvirtintus būrus visoje karalystėje. Ši sistema aprašyta X a. dokumente vadinamam Būrų hidagu, kuris apibudina trisdešimt trijų tvirtovių vietą, o šios užtikrina, kad visi Vesekso gyventojai būtų bent per dienos jojimo nuotolį nuo saugios vietos. Apie 890 m. šios reformos padėjo su minimaliais nuostoliais išvyti naują danų armiją, kurią rėmė Anglijoje įsikūrę danai.

Alfredas taip pat reformavo teisę, išleido naują kodeksą, skatino mokslą ir švietimą. Jo į rūmus surinkti mokslininkai iš visos Anglijos ir Europos vertė lotyniškus tekstus į anglų kalbą, taip pat Alfredas daug prisidėjo prie Anglosaksų kronikos sukūrimo. Šių pastangų ir Vesekso dominavimo dėka, to meto vakarų saksų dialektas tapo standartu senąjai anglų kalbai visam likusiam anglosaksų laikotarpiui.

Danų užkariavimai sunaikino Nortumbrijos ir Rytinės Anglijos karalystes, o Mersiją padalino per pusę: danai įsikūrė šiaurės rytuose, o pietvakariuose valdė Seolvulfas II, spėjama danų marionetė. Po jo mirties jį pakeitė ne naujas karalius, o erlas Etelredas, kuris pripažino Alfredo viršenybę ir vedė jo dukrą Etelfledą. Tokiu būdu Alfredas liko vieninteliu anglų karaliumi.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]