Skydas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvių kariai su skydais Žalgirio mūšyje (rekonstukcija)

Skydas (angl. shield, vok. Schild, rus. щит) – rankoje laikomas plokštės formos įtaisas, kuriuo apsisaugoma nuo priešo kirstynių ginklų smūgių, strėlių ir kitokių šaudomų ir svaidomų ginklų; kario šarvuotės dalis.

Lengvieji skydai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vieni senoviškiausių skydų. Dažniausiai jie būdavo pinti iš vytelių ir aptraukti oda. Jie buvo pigūs ir lengvi, nors dideliu tvirtumu nepasižymėjo. Neblogai sulaikydavo strėlių ir aksčių plačiais antgaliais smūgius, kažkiek saugojo nuo plačiaašmenių ginklų smūgių, bet greitai subirdavo.

Dideli skydai būdavo beveik žmogaus ūgio ir saugodavo karį nuo kelių iki smakro. Dažniausiai tokių skydų skersmuo būdavo iki 60 cm, o masė – iki 1 kg. Tokio skydo pavyzdžiu gali būti gr. pelta.

Kumštiniai skydai[taisyti | redaguoti kodą]

Nedidelio (iki 35 cm) skersmens apvalūs skydai, laikomi už rankenos kumštyje. Paprastai labai tvirti – visiškai metaliniai arba iš metalu šarvuoto medžio. Jais nukreipdavo šonan kalavijų, buožių smūgius, ir jais pačiais galėdavo smogti priešininkui.

Apvalieji skydai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai palyginti lengvi (1-2,5 kg masės) didoki (40-70 cm skersmens) skydai, kurie labai tiko naudoti kirstynėse. Dažniausiai jie būdavo apvalūs. Jais gindavosi ir nuo strėlių, ir nuo kirstynių ginklų.

Šiuo skydus paprastai darydavo iš tvirto medžio lentų, aptraukdavo oda, o šonus apkaldavo metalu. Centre dažnai būdavo antskydis, kuris kartais būdavo spygliuotas. Šiuos skydus laikydavo plaštaka suėmę rankeną ir įkišę ranką į odinės kilpas (viena ties riešu, kita – ties alkūne).

Falangos skydai[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnų skutumai
„Vėžlys“ iš skutumų

Šiai grupei priskiriami sunkūs skydai, tinkantys ne tik atremti smūgius, bet suremtais skydais sudaryti skydų sieną, kuri saugojo nuo priešo atakų ir kuria galėjo spausti priešininkų falangą.

Tokie skydai būdavo daromi iš lentų, odos ir metalo, kartais net vientisai metaliniai, labai tvirti, sverdavo iki 10 kg. Dažnai turėjo antskydžius. Turėjo ne tik rankeną, kurią suimdavo plaštaka, bet ir plačias kilpas riešui bei dilbiui, diržą, kurį galėdavo permesti per petį. Kirstynėse tokie skydai buvo nepatogūs, kadangi dėl svorio jais buvo sunku manipuliuoti, atremti smūgius iš visų pusių.

Šiai grupei priklauso romėnų legionierių scutum'ai, graikų hoplitų sunkieji skydai.

Statomieji skydai[taisyti | redaguoti kodą]

Šios klasės skydai būdavo dideli, tvirti ir pastatomi ant žemės, kad už jų kariai galėtų slėptis. Tokie skydai buvo naudojami:

  • apgultyse, kad už jų kariai galėtų slėptis nuo lankininkų ir arbaletininkų, šaudančių nuo tvirtovės sienų.
  • kautynėse, juos naudodavo šauliai (lankininkai ir arbaletininkai), kad galėtų šaudyti, kam reikia abiejų rankų, ir kartu turėtų kaip slėptis nuo priešininko strėlių.

Statomieji skydai būdavo daromi iš labai įvairių medžiagų. Apgultyse galėjo naudoti improvizuotus skydus iš lentų ar pintus iš vytelių arba atsigabentus metalinius skydus. Dėl dydžio tokie skydai netiko nešiotis ir naudoti kirstynėse. Dalis tokių skydų turėjo specialias atramas, kad juos eitų pastatyti. Kiti būdavo įsmeigiami į žemę.

Viduramžiais Europoje ir Rusioje buvo populiarūs apversto lašo formos vadinamieji frankiški skydai. Juo buvo galima jojant pasikabinti ant peties ir kaire ranka laikyti pavadį, tuomet skydas gindavo iš kairės, o ilgoji smailuma saugojo raitelio koją. Įsmeigus skydo smaigalį į žemę buvo galima už jos slėptis nuo strėlių. Tuo tarpu kirstynėse toks skydas nebuvo patogus, nes kliūdavo už žemės.

Genujiečiai naudojo pastatomus skydus pavizus, kurie kartu buvo ir atramos arbaletams.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Skydas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka