Huskarlai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Huskarlai (sen.skand. huskarl; angl. housecarl) – skandinavų ar anglosaksų valdovo namų, dvaro kariuomenė, atlikusi ir asmens sargybinių vaidmenį.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Senosios skandinavų kalbos žodis huskarl (kitaip dar huscarl) reiškia 'namų vyras'. T.y., huskarlas buvo 'ginkluotas vyras (kerlas), tarnaujantis tam tikriems namas'. Anglicizuotas variantas – houscarl.

Huskarlų kariauna dar buvo vadinama hirdas (hird, hirth 'šeimynykščiai'). Vėliau hirdu vadino šarvuotuosius namų karius. Dažnai jie būdavo vieninteliai profesionalūs karalystės kariai. Likusią karalystės kariuomenę sudarė neprofesionali šauktinių kariuomenė, kuri Anglijoje vadinosi fyrdas, o Skandinavijoje – leidangas, retkarčiais – ir samdiniai. Paprastai karalystė huskarlų turėdavo mažiau kaip 2000.

Huskarlai Anglijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Į anglų kalbą šis terminas atėjo tada, kai dalį Anglijos 1016 m. užkariavo Knutas II. Anglijoje būdavo iki 3000 huskarlų. Jų nuolatinė kariuomenė vadinosi tingmenai (thingmen) ar tingalidas (Þingalið), jos algoms surinkti buvo specialus mokestis, kurį mokėdavo monetomis. Anglijos huskarlų apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas padengdavo karalius. Huskarlai neretai kaip karaliaus atstovai atlikdavo ir administracinius pavedimus.

Ginkluotė ir taktika[taisyti | redaguoti kodą]

Huskarlai buvo vertinami dėl jų gero treniruotumo ir geros ginkluotės. Jie būdavo gerai treniruoti, kadangi buvo vienintelė to meto profesionali ginkluota jėga ir sudarė nuolatinę kariuomenę. Be to, į huskarlus priimdavo tik rinktinius karius. Pvz., vienas lordas buvo išleidęs įstatymą, pagal kurį į huskarlus priimdavo tik tuos, kurių kalavijas turėjo auksu inkrustuotą rankeną. Tokia atranka užtikrino, kad huskarlas yra pakankamai pasiturintis, kad galėtų daug laiko treniruotis, neieškodamas uždarbio pragyvenimui, ir įsigyti gerą ekipuotę.

Huskarlai turėjo gebėti kautis daugeliu ginklų, įskaitant vienrankį kalaviją bei svaidomąjį kirvį, bet jie garsėjo puikiu barzdinio kirvio (skegokso) valdymu.

Bayeux gobelenas teikia nemažai informacijos apie huskarlų kovos stilių. Vienoje scenoje pavaizduoti huskarlai, sudarantys skydų sieną – suremti jų skydai sudaro ištisinę užtvarą, panašiai, kaip darydavo senovės graikų falangos. Tradicinis saksų kovos stilius buvo labai agresyvus, tad tokią pasyvią taktiką kaip skydų siena jie naudojo tik prieš žymiai pranašesnes pajėgas (pvz., kavaleriją ar lankininkus), kokios ir buvo normanų pajėgos Hastingso mūšyje.

Viena huskarlų naudotų kovos priemonių buvo pro šalį bėgančių arklių priekinių kojų pakirtimas.
Kadangi jų pagrindinis ginklas buvo pakankamai sunkus kirvis, kautynėse jie galėjo smūgiuoti į bet kurią priešininko kūno dalį, kurią tik galėjo pasiekti.

Nėra žinoma, ar huskarlų daliniuose būdavo lankininkų. Žinoma, kad Norvegijos karalius Haraldas Hardrada (1015–1066) Stamfordo mūšyje žuvo nuo kaklą peršovusios strėlės, bet nežinoma, ar strėlę paleido fyrdo lankininkas, ar huskarlas. Remiantis turima informacija apie vėlesnį Hastingso mūšį labiau įtikimas variantas, kad šovė vis tik fyrdo lankininkas, galbūt ginkluotas medžiokliniu lanku. Pagal duomenis apie Hastingso mūšį galima daryti išvadą, kad huskarlų pusėje lankininkų buvo labai nedaug, jei jų išvis buvo.