Elžbieta Mikalauskaitė
 |
|
|---|---|
| Gimė: | 1899 m. rugpjūčio 13 d. Kelmaičiai, Rudaminos valsčius |
| Mirė: | 1970 m. gegužės 9 d. (70 metų) Vilnius |
| Veikla: | kalbininkė |
| Alma mater: | Vytauto Didžiojo universitetas |
Elžbieta Mikalauskaitė (1899 m. rugpjūčio 13 d. Kelmaičiai, Rudaminos valsčius – 1970 m. gegužės 9 d. Vilnius) – Lietuvos kalbininkė, viena fonetikos mokslo pradininkių Lietuvoje.
Biografija [taisyti]
1926–1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1931–1933 m. ir 1939–1944 m. dirbo Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje, vėliau – mokytoja. 1937–1939 m. tobulinosi Berlyno, Leipcigo, Hamburgo universitetuose. 1944–1947 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. 1944–1970 m. Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja; 1960 m. docentė.
Paskelbė baltų kalbų istorijos straipsnių, taip pat apie savo gimtosios pietvakarių dzūkų tarmės metatoniją. Rinko „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiagą, redagavo akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (t. 1, 1965 m.) fonetikos skyrių. 1975 m. išleista jos knyga „Lietuvių kalbos fonetikos darbai“, kurioje paskelbtas jos Vilniaus pedagoginiame institute skaitytas bendrinės lietuvių kalbos fonetikos kursas, gimtosios tarmės fonetikos tyrinėjimai, įvairūs eksperimentiniai darbai.[1]
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Elžbieta Mikalauskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 77 psl.
