Lietuvių kalbos institutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvių kalbos institutas

Lietuvių kalbos institutas – valstybinė mokslo institucija Vilniuje, lietuvių kalbos mokslinių tyrinėjimų, žinių apie lietuvių kalbą ir jos mokslinius tyrinėjimus sklaidos centras. Nuo 2004 m. Europos Sąjungos nacionalinių kalbos institucijų federacijos (EFNIL), nuo 2003 m. Tarptautinio terminologijos informacijos centro (INFOTERM), nuo 2006 m. Europos terminologijos asociacijos (EAFT), nuo 2005 m. Europos leksikografų asociacijos (EURALEX) narys.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinės veiklos svarbiausios kryptys: lietuvių kalbos istorija, leksika, terminologija, gramatika, onomastika, kalbos funkcionavimas visuomenėje, tarmės, kalbos kontaktų tyrinėjimas. Kaupiama ir skaitmenuojama lituanistinė medžiaga, sudaromos tarmių, senųjų raštų, bendrinės kalbos, terminų, sinonimų duomenų, kalbos tvarkybos informacinė bazės, Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų sistema, elektroninė „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka ir kt. Lietuvių kalbos institutas padeda formuoti valstybinės lietuvių kalbos tyrinėjimo ir vartojimo strategiją ir taktiką. Teikia ekspertines ir kitas paslaugas visuomenei (veikia interneto svetainė „Kalbos namai“,[1] skirtas visuomenės kalbos praktikai) rengia seminarus ir konferencijas, gramatikos, dialektologijos studijų vasaros mokyklas, moksleivių konkursus, pažintines ekskursijas, paskaitas. Remia užsienio aukštųjų mokyklų baltistikos ir lituanistikos centrų mokslinę bei akademinę veiklą.[2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalbos instituto užuomazgos – 1930 m. J. Balčikonio suburta Lietuvių kalbos žodyno redakcija. Tuomet imtasi kolektyviai rašyti žodyną, kuris iki šiol yra didžiausias ir vienas reikšmingiausių Instituto darbų. 1939 m. Kaune įsteigtas Antano Smetonos Lituanistikos institutas, kuriam, be kitų uždavinių, buvo pavesta tirti lietuvių kalbą, rinkti, tvarkyti ir skelbti lietuvių kalbos medžiagą ir atstovauti lituanistikos mokslams Lietuvoje bei užsienyje. 1940 m. Lietuvai atgavus Vilnių į jį perkeltas ir Lituanistikos institutas. Jis įsikūrė inžinieriaus P. Vileišio 19021905 m. pastatytuose rūmuose Antakalnio gatvėje, viename iš pastatų Institutas buvo iki 2002 m.

1941 m. Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai Lituanistikos instituto ir Lietuvių mokslo draugijos pagrindu įkurtas Lietuvių kalbos institutas Lietuvos mokslų akademijos sudėtyje. 1945 m. Lietuvių kalbos instituto veikla atnaujinta, tuo metu Institute dirbo tik 12 darbuotojų. 1952 m. Mokslų akademijos prezidiumo nutarimu Lietuvių kalbos institutas sujungtas su Lietuvių literatūros institutu. Jungtinio instituto direktoriumi tapo rašytojas ir literatūros kritikas Kostas Korsakas, vadovavęs jam iki 1984 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute iš pradžių dirbo 47 darbuotojai, o 1980 m. – 113. 1952 m. Institute įsteigta aspirantūra. 1941–1952 m. buvo kaupiamos lietuvių kalbos žodyno, tikrinių vardų kartotekos, tyrinėti Vilniaus krašto vietovardžiai, tarmės, 1951 m. sudaryta medžiagos lietuvių kalbos atlasui rinkimo programa, organizuotos dialektologijos ekspedicijos, redaguotas ir leistas akademinis lietuvių kalbos žodynas, kiti leidiniai.

1990 m. balandžio 16 d. atkurtas atskiras Lietuvių kalbos institutas. Jo direktoriumi išrinktas Aleksandras Vanagas. Tų metų pabaigoje Institute dirbo 95 žmonės, iš jų 63 mokslo darbuotojai. 1991 m. Institutui suteiktas valstybinės mokslo institucijos statusas. 1993 m. Institutas pasirašė mokslo ir studijų asociacijos sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu.[3] . 2008 m. Institute dirbo 70 mokslo darbuotojų, iš jų 9 habilituoti daktarai ir 37 daktarai.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

1953 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute kalbos mokslui buvo skirti Dabartinės lietuvių kalbos ir žodynų bei Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriai. 1960 m. pirmasis jų reorganizuotas Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos ir Žodynų sektorius. Abiejuose sektoriuose tuo metu dirbo po 7 mokslinius bendradarbius. Pirmajam nuo įkūrimo iki 1976 m. vadovavo Jonas Kruopas, vėliau – Aleksandras Vanagas. 1990 m. sektorius pertvarkytas į Gramatikos skyrių, jam 1990–2001 m. vadovavo Vytautas Ambrazas, nuo 2001 m. Akselis Holvoetas.

Žodynų sektoriui iki 1976 m. vadovavo Zigmas Zinkevičius, 1976–1990 m. Kazys Ulvydas, 1990–2002 m. Vytautas Vitkauskas, nuo 2003 m. Leksikografijos centrui vadovavo Vilija Sakalauskienė. Nuo 1952 m. Žodynų sektoriuje dirbo Terminologijos komisija (vadovas – Jonas Kruopas). 1971 m. ji pertvarkyta į Terminologijos grupę, kuriai ėmė vadovauti Kazimieras Gaivenis. 1990 m. Institute įkurtas Kalbos kultūros ir terminologijos skyrius (vadovas – Stasys Keinys). Po metų jis pertvarkytas į du atskirus padalinius: Kalbos kultūros skyrių, kuriam iki 2001 m. vadovavo Pranas Kniūkšta, 2001–2006 m. – Rita Miliūnaitė, nuo 2006 m. – Loreta Vaicekauskienė, ir Terminologijos skyrių (nuo 2003 m. Terminologijos centras), kuriam iki 2000 m. vadovavo Kazimieras Gaivenis, nuo 2000 m. – Albina Auksoriūtė.

Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriui, kuriame 1953 m. buvo 5 moksliniai bendradarbiai, iš pradžių vadovavo Borisas Larinas, 19531955 m. – Kazys Ulvydas, 19551960 m. – Jonas Kruopas, 19601966 m. – Elena Grinaveckienė, 1966–2000 m. – Kazys Morkūnas, 2001 m. – Giedrius Subačius, 20012002 m. – Ona Aleknavičienė, šiuo metu – Danguolė Mikulėnienė. 1959 m. šiame sektoriuje įsteigta Toponimikos grupė (vadovas – Aleksandras Vanagas), kuri 1976 m. perkelta į Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sektorių, o 1991 m. pertvarkyta į Vardyno skyrių, kuriam nuo įsteigimo vadovavo Vitalija Maciejauskienė, nuo 2003 m. – Laimutis Bilkis. 1974 m. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sektoriuje įkurta Sociolingvistikos grupė, kuri 1979 m. perkelta į Kalbos istorijos ir dialektologijos sektorių, o vėliau – į Gramatikos skyrių. 1992 m. Institute įsteigta Leidybos grupė. Jai iš pradžių vadovavo V. Gružas, nuo 1993 m. – A. Stanislovaitienė, nuo 2001 m. – Jolanta Zabarskaitė.

Šiuo metu institute veikia:

  • Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius
  • Vardyno skyrius
  • Gramatikos skyrius
  • Kalbos kultūros skyrius
  • Terminologijos centras
  • Leksikografijos centras, kuris sujungė Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ bei Bendrinės kalbos žodynų skyrius
  • Leidykla

Direktoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvių kalbos žodynas, 20 t. 1941–2002 m. elektroninis variantas 2005 m.
  • Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1954 m. 2000 m., elektroninis leidinys 2008 m., internetinis variantas 2003 m.
  • Lietuvių kalbos gramatika, 3 t. 1965–1976 m.
  • Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 1994 m., 4 leid. 2005 m.
  • Lietuvių kalbos gramatika (angl. Lithuanian Grammar) 1997 m. 2 leid. 2006 m.
  • Lietuvių kalbos atlasas, 3 t. 1977–1991 m.
  • Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999 m., 2 leid. 2008 m.
  • Lietuvių pavardžių žodynas, 2 t. 1985–1989 m.
  • Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, 2004 m.

Leidžiamos serijos:

  • Lietuvių kalbos gramatikos darbai
  • Lietuvių kalbos tarmės mokyklai
  • Opera linguistica Lithuanica
  • Bibliotheca archivi Lithuanici
  • Bibliotheca Salensis
  • Tarmių tekstynas

Tęstiniai leidiniai:

  • Acta linguistica Lithuanica (iki t. 43 Lietuvių kalbotyros klausimai)
  • Archivum Lithuanicum (kartu su aukštosiomis mokyklomis)
  • Kalbos kultūra
  • Terminologija

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kalbos namai
  2. Algirdas Sabaliauskas. Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos institutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 163 psl.
  3. Lietuvių kalbos institutas. Istorija

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]