Dešimties procentų mitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žmogaus smegenys

Dešimties procentų mitu vadinamas labai plačiai paplitęs mitas, kad žmogus naudoja tik nedidelę dalį smegenų, o likusi dalis arba nenaudojama, arba naudojama įvairioms mistinėms galioms – telepatijai ir panašiai. Dažniausiai nurodomi 9 % arba 10 % naudojamų smegenų, tačiau beveik niekada nenurodoma, ką tie procentai reiškia – smegenų ląstelių skaičių, smegenų žievės paviršiaus ploto dalį ar ką nors kitą.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

1908 metais Viljamas Džeimsas knygoje „Žmogaus energijos“ (the energies of man) rašė: „Visi mes išnaudojame mažą dalį savo psichinių ir mentalinių galimybių (We are making use of only a small part of our possible mental and physical resources)“. Apie nepanaudotas galimybes yra kalbėję Albertas Einšteinas ir Pierre Flourens. Hipotezės priešininkai teigia, jog šių mokslininkų citatos buvo vėliau aiškinamos klaidingai.

Mitas susiformavo XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai teiginiai apie tai, kad žmogus išnaudoja tik dalį savo smegenų, buvo paskelbti keliuose populiariuose leidiniuose ir reklamose. [1] Prie to, kad mitas išpopuliarėjo labai prisidėjo psichinės energijos ir panašių pseudomokslinių teorijų šalininkai, kurie tvirtino, kad ypatingų psichinių galių turintys žmonės išnaudoja būtent tą, „nenaudojamą“ smegenų dalį.
Mįslingas klausimas, iš kur atsirado skaičius 10 %. Iki šiol mokslas menkai žino apie tai, kaip smegenyse koduojama informacija. O nežinant kodavimo būdo nėra įmanoma įvertinti nei maksimalios informacinės smegenų talpos, nei turimos informacijos kiekio, nei informacijos apdorojimo galimybių.

Šalininkų argumentai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Karl Lashley atlikti bandymai su žiurkėmis. Jis pašalindavo dideles dalis žiurkių smegenų ir nustatydavo, kad jos vis dar gali iš naujo išmokti vykdyti anksčiau mokėtas užduotis.[reikalingas šaltinis]
  • Lyginant genijų ir šiaip žymių žmonių kaukolės tūrį, nebuvo pastebėta, jog smegenys visais atvejais būtų žymiai stambesnės ar skirtingos sandaros.[reikalingas šaltinis]
  • Neišnaudojamos galimybės gali būti susiję ne su neuronų skaičiumi, o su nepanaudojamais ryšiais, galimybe greitai dirbti trumpą laiką ar nepanaudota atminties talpa.[reikalingas šaltinis]
  • Gamtoje pasitaiko dideles neišnaudotas galimybes turinčių struktūrų. Pavyzdžiui, žmogaus genomas yra palyginus didelis: tokio dydžio DNR molekulėse galėtų būti daug daugiau genų, nei ji turi dabar (kai kuriuose kituose organizmuose atstumai tarp genų daug mažesni). Augaluose žinoma nemažai genų, kuriuos dirbtinai išjungus laboratorijoje išauginto augalo išvaizda nepasikeičia (genas be fenotipo).[reikalingas šaltinis]
  • Gamtoje pasitaiko sutrikimų, sukeliančių daugkartinį tos pačios struktūros pasikartojimą, nes pažeidžiama kopijavimą sustabdanti sistema (tarkim, milžiniškas žiedinio kopūsto pumpuras). Tuo tarpu skaičiavimo įtaisų galimybės neretai auga tiesiog didinant tokių pat komponentų skaičių (daugiau atminties mikroschemų, daugiau atminties). Jei žmogaus proto šuolį lėmė praeityje įvykusi panašaus tipo mutacija, vargu ar jos pasekmės buvo „protingos ir pamatuotos“ – galėjo atsirasti ir didelis kokių nors struktūrų perteklius.[reikalingas šaltinis]

Kritikų argumentai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pažeidus bet kurią smegenų dalį, paprastai sutrinka kokios nors svarbios funkcijos.[1]
  • Nors vienu metu signalus siųsti gali tik apie 10 % smegenų neuronų, visi neuronai vienu metu siųsti signalų neturi galimybių (ištiktų epilepsijos priepuolis, [1]).
  • Evoliucijos metu nenaudojamos galimybės prarandamos.[2]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pinker, S. How the mind works. ISBN 0-393-31848-6
  2. Dawkins, R. The Selfish Gene.