Genijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Genijus (pranc. genie – „įgimti gabumai“ < lot. genium „talentas, gabumai“) – žmogaus, turinčio išskirtinių sugebėjimų mokslinėje, meninėje ar kitokioje intelektinėje veikloje, apibūdinimas.

Genialumas[taisyti | redaguoti kodą]

Genialumas yra aukščiausis kūrybinių galių pasireiškimo laipsnis. Jis būdingas kūrybai bei apibūdinant kitas veiklos rūšis, turinčias didelę reikšmę visuomenės gyvenimui. Genialumu laikomas ir veikla, didelės apimties darbas, kuris atliekamas per trumpą laiką, nors paprastai jam atlikti prireikia kelis kartus daugiau laiko ir įvairių sąnaudų (R. S. Elbertas, 1975). Genijai savo veiklos srityje sukuria kone naują epochą; genialumo atveju būdingas itin didelis kūrybinis produktyvumas, praeities kultūros palikimo įsisavinimas bei naujo kūrimas, nugalint visuomeninius stereotipus ir įveikiant pasenusias normas, tradicijas, jas keičiant naujomis.

Žmogus laikomas genialiu, jei pasižymi išskirtinėmis intelektinėmis savybėmis arba jei jo kūrybinės veiklos rezultatai daro didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Terminas specifiškai taikomas protiniams o ne fizinimas įgūdžiams. Tačiau esama išimčių – Pelé pakrikštytas futbolo genijumi.

Renesanso laikais genialumu vadintos kūrybinės galios arba įkvėpimo šaltinis.

Po Querelle des Anciens et des Modernes pasirodymo Prancūzijoje ši sąvoka paplito ir dominavo estetų debatuose – genijumi buvo laikomas pats iš savęs kuriantis menininkas, kuris ne tik „pamėgdžioja“ gamtą, bet ir pabaigia tai, ką gamta nebaigė tverti. Jie laikyti 'mediumais', per kuriuos viršjutiminė būtybė, kolektyvinė sąmonė pasiekia žmoniją, pateikiant esminius epochos kūrybos rezultatus. Genijai gali būti laikomi savotiškais civilizacijos raidos ženklais. Genialios asmenybės savo veikla skatina visuomenės progresą.

Taikantys intelekto koeficiento skaičiavimo metodikas genialumu vadina tokį gabumų lygį, kai bendrasis intelekto koeficientas yra didesnis nei 140.

Genialumą pirmasis nuodugniai tyrė XIX amžiaus psichologas F. Galtonas. Z. Froidas teigė, kad genialūs žmonės gimsta su didelių gabumų užuomazgomis (duomenimis) ir vėliau, patyrę daug konfliktų, frustracijų, jei sublimuoja savo emocijas ir išreiškia jas reikšminga meno, mokslo kūryba.

Paveldėjimo teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Jos šalininkai teigia, kad genialumas perduodamas iš kartos į kartą. J. S. Bacho genealogijoje – 56 muzikantai, iš jų 20 išgarsėję ne tik savo šalyje. Šveicarų matematikų Bernulių giminėje buvo 14 žymių matematikų. Nemažai talentų buvo ir Ticiano, Štrauso, Kiuri, Darvino, van Deiko šeimose.

Savo gabumais genijai išsiskiria iš mažens. Jų būtinas darbštumas susilieja su stichišku, nevalingu kūrybiniu impulsu, sudarančiu jų psichinio gyvenimo pagrindą. Didžiulis specialiųjų gabumų, gautų paveldėjimo keliu, perteklius išryškėjo silpnos valios savybių kontekste. Mocarto valios savybės buvo vidutiniškos. Visą gyvenimą buvo juntama jo tėvo įtaka, skatinusi daug dirbti. Tėvas buvo Mocarto mokytojas, auklėtojas ir 'impresarijus', iškėlęs sūnaus talentą į genialios kūrybos viršūnes.

Genijaus patologiškumo teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Yra nuomonių, jog genialumą sąlygoja psichikos sutrikimas. Italų psichiatras Lombrozo sukūrė tuo metu populiarią teoriją, išdėstytą knygoje „Genialumas ir pamišimas“. Genijų karštligiška būsena kūrybos metu primena maniakišką susijaudinimą. Atpažįstami paranojos bruožai.

Genialumas bandytas paaiškinti smegenų fizinių parametrų nukrypimu nuo normos. Buvo sveriamos smegenys, matuojamas jų tūris, skaičiuoti didžiųjų pusrutulių žievės vingiai. Deja, bet buvo paradoksalių atvejų, kai genijaus smegenys svėrė mažiau negu vidutinė norma.

Saviugdos teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzų filosofas Helvecijus traktate „Apie protą“ teigė, kad talentas ir genialumas nepriklauso nuo paveldimumo.

Kiti teorijos šalininkai teigia, kad žmogus yra tai, ką jis pats iš savęs padarė. Čia akcentuojamas lavinimas ir lavinimasis, savikontrolė, savišvieta, saviaukla, savęs ugdymas, individualių savybių, padedančių ugdyti savo gabumus, tobulinimas. Todėl svarbu save analizuoti, nes savianalizėje slypi vieni didžiausių asmenybės rezervų, atsižvelgiant į patirtį, galima ištaisyti savo klaidas. Reikia mokėti tinkamai apgalvoti kiekvieną gyvenimo situaciją, norint numatyti optimalų sprendimą.

Genijų iš savęs raida lėta ir pavėluota. Visą gyvenimą juos lydi paties savęs nugalėjimo uždavinys, likimo negandos. Demostenas, anksčiau buvęs drovus, mikčiojantis, nedrąsus žmogus, tapo garsiu Graikijos oratoriumi. Lomonosovas palyginti vėlai pradėjo mokytis, turėjo įveikti suaugusio (žmogaus) neraštingumą, bendramokslių patyčias.

Vagneris tik sulaukęs 20 metų, išmoko rašyti natas. Niutonui mokykloje nesisekė matematika ir fizika. Čarlzui Darvinui buvo sakoma, kad jis bus šeimos gėda ir jam tėra įdomu šaudyti ir tąsytis su šunimis, gaudyti žiurkes.

Save ugdančių genijų charakteryje dominuoja nepalaužiama, geležinė valia, nenugalimas siekis įsitvirtinti gyvenime. Jų žinių troškimas ir noras veikti yra fenomenalus. Dirbdami jie pasiekia įtampos viršūnę, nugali savo fizinius ir psichinius trūkumus, kuria save (tikrąja to žodžio prasme), stengiasi iš paskutiniųjų.

Milžiniška vidinė jėga ir aistra susilieja su besąlyginiu reiklumu sau.

Tai sunkiai, kryptingai dirbantys, nuolat save kontroliuojantys ir treniruojantys, tvirto charakterio talentingi žmonės, kuriuos stumia atsidėjimas savo idėjai, suinteresuotumas, aistra, vidiniai poreikiai ir polėkiai, siekiai, o gilios žinios, meistriškumas ir nepriekaištingas profesionalumas ir sugebėjimai iškelia juos į genialumo viršūnes.

Tai savotiškas 'apsėstumas', kuris būdingas ir daugeliui mokslininkų.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – ISBN 5-89950-016-6

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose