William James

William James
Viljamas Džeimsas
Gimė	1842 m. sausio 11 d.
Mirė	1910 m. rugpjūčio 26 d. (68 metai)
Veikla	amerikiečių filosofas, psichologas
Vikiteka	William James

Viljamas Džeimsas (William James, 1842 sausio 11 – 1910 rugpjūčio 26) – amerikiečių filosofas, psichologas.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

V. Džeimso filosofija

V. Džeimsas plėtojo psichologinį arba instrumentinį pragmatizmą. Dėl to jis vadinamas instrumentalistu, t. y. teorijos – yra veiklos įrankiai, instrumentai, todėl kai kalbame apie teoriją reikia nurodyti kokios veiklos dalis yra ši teorija. V. Džeimsas mano, kad teisinga yra tik tokia idėja, tokia teorija, kuri padeda suvokti objektą, padeda pasiekti patenkinamų rezultatų ir turi praktinių padarinių individui, yra jam naudinga. Teorijos, idėjos, sąvokos traktuojamos kaip instrumentas, padedantis orientuotis pasaulyje, tvarkyti „sąmonės srauto“ chaosą. „Sąmonės srautas“ visada individualus. Pasak jo, elementarus psichinis faktas yra ne „mintis“ apskritai, ne „ta ar kita akimirka“, o „mano mintis“, „mintis priklausanti kam nors“. „Sąmonės srautas“ yra vieningas, tačiau jame galima išskirti atskirus išgyvenimus, jausmus ir mintis.

Nuo kitų pragmatistų James skyrėsi tuo, kad jį domino ne filosofinių sąvokų savaiminis aiškumas, bet jų egzistencinė prasmė. Štai todėl jis yra laikomas psichologizuoto „gyvenimo filosofijos“ varianto kūrėju. Du aspektai, kurie sudarė W. James filosofiją buvo: tiesioginiai faktai ir bendra metafizinė pasaulio samprata. Ši filosofija tiesą tapatina su naudingumu, o tikrovę – su patyrimu.

Dar vienas V. Džeimso filosofijos tikslas – išspręsti nesutarimus kylančius tarp religijos ir mokslo. Jis teigė, kad be religijos gyvenimas yra neįmanomas, o mokslas, jo nuomone vis labiau trynė religijos pamatus. Todėl ieškodamas išeities bandė sukurti optimistinę filosofiją. V. Džeimsas siūlė: „Jeigu ko negalime įrodyti empiriniais faktais, ieškokime argumentacijos tikėjime, nes kiekvienos problemos sprendimas priklauso nuo paties žmogaus, jo valios“.

Pragmatizmas kaip filosofijos kryptis susiformavo XIX a. pab. – XX a. pr. Amerikoje. Būtent James pragmatizmas buvo pilnas laisvės dvasios, demokratiškas ir humanistiškas. Pasak James, pragmatizmas yra „naujas senųjų mąstymo būdų įvardijimas“.

Ankstyvieji metai

William James kartu su savo broliu Henry James (kuris vėliau tapo garsiu rašytoju) ir seserimi Alice James (kuri išgarsėjo savo dienoraščiu, išspausdintu po jos mirties) įgijo eklektinį transatlantinį išsilavinimą, bei išmoko laisvai kalbėti vokiškai ir prancūziškai. W. James buvo labai kosmopolitiška asmenybė. Dvi išvykos į Europą, kai jis buvo dar vaikas paliko jam neišdildomą įspūdį ir lėmė tai, kad jis leidosi į daugiau nei į 30 išvykų po tą pačią Europą, savo vėlesniais gyvenimo metais.

Būdamas jaunas jis turėjo artistiškų gabumų, todėl lankė užsiėmimus William Moriss Hunt studijoje, įsikūrusioje Newport, Rhode Island, tačiau 1861 m. perėjo į mokslines studijas Lawrence mokslo mokyklą, Harvardo universitete.

Ankstyvoje jaunystėje James buvo silpnos sveikatos. Jis taip pat neturėjo muzikinės klausos, neskyrė tonų. Negana to, jis turėjo įvairių psichologinių sutrikimų, kurie buvo diagnozuoti kartu su liga – neurastenija. Ši liga lėmė, kad jis dažnai puldavo į depresiją, kurios metu netgi mąstydavo apie savižudybę. Du jo jaunesni broliai, Garth Wilkinson ir Robertson kovėsi Amerikos pilietiniame kare. Kitas jo brolis Henry ir sesuo Alice, taip pat kaip ir pats William tūrėjo invalidumą.

James 1864 m. pradėjo medicinos studijas Harvardo universitete. 1865 m. jis pasiėmė atostogas, kad kartu su gamtininku Louis Aggassiz leistųsi į mokslinę ekspediciją aukštyn Amazonės upe. Tačiau po 8 mėnesių šią ekspediciją nutraukė dėl dažnų jūros ligos priepuolių ir švelnios formos raupų. Jis dar kartą nutraukė medicinos studijas 1867 m. balandį, kai smarkiai susirgo. Jis keliavo po Vokietiją ieškodamas gydymo ir ten užtruko iki 1868 m. lapkričio mėnesio. (Šiuo metu jis pradėjo publikuoti recenzijas literatūros periodiniame leidinyje „North American Review“). 1869 m. birželį jis pagaliau gavo medicininį išsilavinimą, bet medicinos jis taip niekada ir nepraktikavo. Tai ką jis vadino savo „sielos liga“ galiausiai išsisprendė 1872 m. po ilgų filosofinių ieškojimų. 1878 m. jis vedė Alice Gibbens.

James praleistas laikas Vokietijoje padėjo suprasti, kad tikrieji jo interesai yra ne medicina, bet filosofija ir psichologija. Vėliau, 1902 m. jis rašė: „ Aš studijavau mediciną, kad būčiau fiziologu, bet lemtis taip nulėmė, kad aš pasukau į psichologiją ir filosofiją. Aš niekada nesimokiau filosofijos ir pirma paskaita apie psichologiją buvo ta, kurią pats skaičiau.“

Karjera

James beveik visą savo akademinę karjerą praleido Harvarde. 1873 m. pavasarį jį paskyrė fiziologijos dėstytoju. 1873 m. buvo paskirtas anatomijos ir fiziologijos dėstytoju. 1876 m. paskirtas psichologijos profesoriaus padėjėju. 1881 m. paskirtas filosofijos profesoriaus padėjėju. 1885 m. paskirtas profesoriumi. 1889 m. James apdovanotas už nuopelnus psichologijoje. 1897 m. grįžo prie filosofijos. 1907 m. tapo filosofijoje nusipelniusiu profesoriumi.

William James studijavo mediciną, fiziologiją, ir biologiją, vėliau šiose srityse pradėjo mokytojauti, bet buvo įtrauktas į mokslinį žmogiškojo proto studijavimą tuomet, kai psichologija išpopuliarėjo kaip atskira mokslo sritis. James garsus savo darbų skaičiumi taip pat kaip Hermann Helmholtz Vokietijoje ir Pierre Janet Prancūzijoje, kurie palengvino jo kursų įžangą mokslinėje psichologijoje Harvardo universitete. 1875–1876 mokslo metus jis mokė pirmąjį savo bandomąjį psichologijos kursą. Per studijų Harvarde metus, James tapo filosofinių diskusijų nariu su Charles Peirce, Oliver Wendell Holmes, ir Chauncey Wright, kurios plėtojosi į gyvybingą grupę intelektualų, žinomą kaip Metafizinis Klubas 1872.

James studentų tarpe Harvarde buvo tokie šviesuliai kaip Boris Sidis, Theodore Roosevelt, George Santayana, W. E. B. Du Bois, G. Stanley Hall, Ralph Barton Perry, Gertrude Stein, Horace Kallen, Morris Raphael Cohen, Walter Lippmann, Alain Locke, C. I. Lewis, ir Mary Calkins.

1907 m. sausį jis išėjo iš Harvardo į pensiją, tačiau ir toliau rašė, pamokslavo, publikuodamas pragmatizmą, pliuralistinę visatą, ir tiesos reikšmę. Baigęs dėstytojo karjerą, James buvo vis dažniau gniuždomas kardialinių skausmų. James pablogėjo 1909 m. ,tuo metu, kai jis dirbo ties filosofijos tekstu (nebaigtas, bet po mirties publikuotas kaip ,,Tam tikros problemos filosofijoje‘‘). 1910 m. pavasarį jis išplaukė į Europą, kad išbandytų bandomąjį gydymą, kuris pasirodė nesėkmingas, ir sugrįžo namo rugpjūčio 18-ąją. Širdis jį nuvylė 1910 m. rugpjūčio 26-ąją, jo namuose Chocorua, Naujajame Hampšyre. Jis buvo palaidotas Kembridžo Kapinėse, Kembridže, Masačiusetse.

William James buvo vienas iš stipriausių funkcionalizmo psichologijoje ir pragmatizmo filosofijoje gynėjų. Jis padėjo pagrindus Amerikos visuomenės psichiniams tyrinėjimams, taip pat buvo alternatyvių gydymo metodų čempionas. Empirinėse Haggbloom studijose, kuriose jis naudojo šešis kriterijus, tokius kaip citavimai ir pripažinimas, buvo manyta, kad James buvo 14-asis žymiausias 20-ojo šimtmečio psichologas.

Epistemologija

William James apibrėžė tiesos įsitikinimus kaip tokius, kurie įrodo naudą tikinčiajam. Jo pragmatizmo teorija apie tiesą buvo sintezė iš „correspondence theory of truth“ ir „coherence theory of truth” su pridėtomis dimensijomis. Tiesa yra patikrinama tiek, kiek mintys ir pasisakymai atitinka faktinį dalyką, taip pat kokiu atstumu jos „kaba kartu“, ar derinasi kaip dėlionės dalys viena su kita; tai yra savo ruožtu patvirtinami stebėti rezultatai – kaip idėjos iškėlimas į taikomą praktiką.

James matė pasaulio vaizdą kartu su pragmatiškumu, skelbiančiu, kad tiesos kaina buvo visiškai priklausoma nuo jos naudos žmogui, kuris ją turėjo. Papildomi James pragmatizmo principai apėmė požiūrį, kad pasaulis yra mozaika iš skirtingų patirčių, kurios gali būti tinkamai interpretuojamos ir suprantamos per „radikalaus empirizmo“ taikymą. Radikalusis empirizmas (nesusijęs su kasdieniniu moksliniu empirizmu), tvirtina, kad pasaulis ir patirtis negali būti sustabdyti dėl visiškai objektyvios analizės jeigu nėra kitų veiksnių, stebėtojo protas ir paprastas stebėjimo poelgis turės įtakos bet kokiems empiriniams priėjimams prie tiesos, nes protas, jo patirtys ir prigimtis yra neišskiriami. James įvairovės akcentavimas kaip numatoma žmogaus būsena (prieš ir už dvilypumą, ypač Hegelio dialektišką dvilypumą), išlaikė stiprią įtaką Amerikos kultūrai, ypač tarp liberalų (žiūrėti Richard Rorty). James aprašymas tarp proto – pasaulio ryšio, kurį jis aprašė kaip “Sąmonės srautą (psichologija)”, turėjo tiesioginį ir ypač svarbų poveikį avangarde ir modernizmo literatūroje bei mene.

Knygoje „What Pragmatism Means“, James rašo, kad centrinis taškas jo doktrinoje apie tiesą yra, kad : “Tiesos kyla iš faktų, bet jos leidžiasi pirmyn vėl į faktus ir prisideda prie jų; tie faktai vėl sukurs ar atskleis naują tiesą ir taip neribotam laikui. Patys ”faktai” tuo tarpu yra neteisingi. Jie papraščiausiai yra. Tiesa yra tikėjimo funkcija, kuri prasideda ir baigiasi tarp jų”. Ričard Rorty teigia, kad James nenorėjo paskelbti tiesos teorijos su šiuo konstatavimu ir kad mes neturėtume jo taip suprasti. Tačiau kiti pragmatizmo mokslininkai, kaip Susan Haack ir Howard Mounce, nepritaria Rorty instrumentiško James interpretavimo.

„Valia tikėti“ („The Will to Believe“)

Savo darbą „The will to believe“ William James suskirstė į dešimt esių. "The Will to Believe" rašinyje James pabaigė kelis dešimtmečius užsitęsusius samprotavimus apie asmeniškas religinės ir moralinės tiesos šaltinius. Iškyla klausimas, ką reiškia ir kas yra ta „valia tikėti“? Pagal James’ą, sprendžiant atsakymus į daugelį klausimų tereikia objektyvių duomenų, o jo asmeniško pasitenkinimo, jo geismų ir viso kito vaidmuo yra labai menkas. Kaip pavyzdys pateikiamas pinigų kiekis piniginėje. Sužinoti, kiek yra piniginėje pinigų, tereikia juos suskaičiuoti. Skaičiuotojo vidinis stovis skirtumo nesudaro. Ar jis šykštus, ar dosnus, pinigų yra tiek, ir nei daugiau, nei mažiau. Tačiau, ne visais atvejais duomenų pakanka, ar jie gali iš viso neegzistuoti. Vienas iš sprendimų yra atidėti keliamų klausimų buvimą ir taip išlaikyti neutralumą. Būtent James rašinyje „The will to believe“ konstatuoja, kad ne visada priimtina yra savo įsitikinimus grįsti vien faktais, o jei jų trūksta, pareiga tampa neutralumas. Autorius teigia, kad taip galima remtis tik ten, kur klausimas yra nereikšmingas, arba kitu atveju, kai neutralumas yra leistinas. Dauguma įvykių iš praeities mums jau yra nebeaktualūs, nereikšmingi. Yra klausimų, kurie nėra svarbūs šią dieną, nors mus ir domina. Nėra skubos sužinoti tam tikrų dalykų, kaip iš ko sudarytas kitų planetų paviršius. William James‘o prezumpcija, kad tam tikruose situacijose, nors nėra pakankamai faktų, bet žmonės yra priversti apsispręsti. Neturėdamas duomenų, kur rytai, kur vakarai paklydėlis miške mirs, ar jis eis klaidinga kryptimi, ar sėdės ir lauks kol atsiras jam reikalingi duomenys, kuria linkme eiti. Apsisprendimą tokioje padėtyje James vadina priverstiniu, nes neutralumo pasekmės čia lygiai tokios pačios, kaip ir klaidos. Pagal James’ą, tokiais atvejais yra bereikšmiška reikalauti mokslinio objektyvumo.

„Valia tikėti“ („The Will to Believe“) paskaita, kuri buvo pristatyta Viljamo Džeimso ir pirmą kartą publikuota 1896 metais. Ją aprašė Bobas Korbetas (Bob Corbett) 1980 metais:

Įvadinės pastabos. Džeimsas nurodo situaciją savo universitete – būtent, kad laisvų pažiūrų studentai netiki, kad asmuo turi turėti religines pažiūras (turi tikėti), kol tai (religinės pažiūros) negali būti protingai pademonstruota. Jis vylėsi, kad Brauno ir Jeilio studentai bus atviresni nei jo studentai Harvarde.

I. Apibrėžimai. Džeimsas kalba apie „tikrą“ pasirinkimą. Kiekvienas pasirinkimas, kuris, pagal Džeimsą, nusipelni tokio vardo, turi atitikti tris kriterijus:

• Būti gyvu.
• Būti priverstu.
• Būti reikšmingu.

A. Jis charakterizuoja gyvenimo pasirinkimą, priešingą mirties pasirinkimui. 1. Gyvenimo pasirinkimas pasirenkančiajam turi emocinį atsišaukimą, kuris yra vidinis ir subjektyvus. 2. Tuo tarpu mirties pasirinkimas pasirenkančiajam neturi jokio atsišaukimo į užduodamą klausimą. Jis apibūdina pasirinkimą kaip priverstinį ir nepripverstinį.

B. Jis apibūdina pasirinkimą kaip priverstinį ir nepripverstinį. 1. Pasirinikimas yra priverstinis, kai yra kitas pasirinkimas. Beveik visi šie pasirinkimai yra: arba daryti tai, arba to nedaryti. 2. Išvengiamas pasirinikimas yra, kai siūloma pasirinkti A ar B. Tu gali išvengti šios problemos nesirenktant nei vieno atsakymo arba pasirenkant C ar D. 3. Jis apibūdina pasirinkimą kaip reikšmingą arba nereikšmingą. a)Pasirinkimas yra reikšmingas, kai jis yra esmė svarbiems įvykiams, kaip gyvenimas ir mirtis, arba yra svarbus vieną kartą kažkurioje gyvenimo situacijoje. b)Priešingybė pastarajam yra nereikšmingi pasirinkimai – tai pasirinikimas, kuris iš esmės visai nieko nepakeičia pasaulyje arba toks, kurį artimoje ateityje nuolat iš naujo reikės rinktis. c) Atkreipkite dėmesį, kad čia yra didelė dviprasmybė ir tikėjimas apibrėžia vieną, kas yra reikšminga ir kas yra nereikšminga.

II. Ar gali žmogus rinktis tikėti kai kuriais tvirtinimais (dažniausiai nepagrįstais)? Džeimsas teigia, kad žmogus negali pasirinkti savo įsitikinimų, bet tiesiog juos turi.

Jis gina šį išsireiškimą įvairiais pavyzdžiais, sutelkti į tai, kaip mes galim ne pasirinkti tikėti dalykais, kurie žinome, kad yra neteisingi, kaip antai Abraomas Linkolnas negyveno arba kad tu nesergi, nors sergi.

III. Džeimsas tvirtino, kad mes ieškome lyderių ar autoritetų ir pagal juos modeliuojame savo įsitikinimus. Mes tikime ir nežinom kodėl; mes priimam, kas mums buvo pasakyta.

Jis aptaria laisvos valios vertę, bet nėra visiškai aiškus šiuo klausimu.

Šio skyriaus tezė yra, kad gryna logika nelemia mūsų įsitikinimų. Čia yra stiprūs polinkiai ir norai, kurie gali ateiti anksčiau ar vėliau įsitikinimų.

IV. Tezė: Kai mes turime tikrą pasirinikimą, kuris negali būti nuspręstas tik intelektualiniu pagrindu, turi būti leista mūsų stipriai gamtai nurodinėti.

V. Empirikai nežino, kada jie suranda tiesą, tuo tarpu absoliutizmo atstovai žino.

VI. Net jei mes ir esam gimę turėdami absoliutistų nusistatymus, turėtume įveikti šias silpnybes ir stengtis įgyti empiristų požiūrį: be perstojo ieškoti tiesos.

VII. Tu turi daugiau ką prarasti, bijant suklysti neapsimestinio pasirinkimo materijoje, nei įgyti.

VIII. Mūsų valia privalo žaisti partiją mūsų nuomonės formavime.

IX. Pamokančios nuomonės yra pagrįstos asmeniniu patyrimu, kuo žmogus nori tikėti ir kuo nebūtinai tikėjo.

X. Džeimsas klausia, ką mes turime omenyje dėl religinių hipotezių. Jis palaiko žmogų, pasirenkantį religines hipotezes, ir pateikia priežastis.

A. Skepticizmas, teigia jis, nėra pasirinkimo vengimas. Tai tam tikros rūšies pasirinkimo galimybė.

B. Džeimsas netiki, kad agnosticizmas irgi pasiteisina. Jis sako, kad jie (agnosticistai) negalėtų atsižvelgti į kitas tiesas, kurios padarytų poziciją iracionalia.

C. Džeimsas siūlo abstrakčius ir konkrečius mąstymo būdus.

1. Abstraktus: mes turime teisę tikėti mūsų pačių rizika betkokiomis hipotezėmis, kurios yra pakankamai svarbios patraukti mūsų valią.

2.Konkretus: lasvė tikėti gali tik pridengti gyvenimo pasirinkimus, kurių pats protas negali išspręst; ir gyvenimo pasirinkimai niekada neatrodo absurdiški tam, kuris turi jas išnagrinėti.

XI. Išvados Džeimsas pabaigoje teigia, kad tai, ar mes renkamės tikėti ar ne, ar laukti, kada patikėsim, mes pasirenkame savo pačių rizika, savo pačių likimu.

Kitų žmonių mintys apie Viljamą Džeimsą

H. B. Van Vesepas: „Džeimsas gynė ne visagalį dievą, o dievą – žmogaus kovos dėl savo tikslų įgyvendinimo bendrininką, savotišką amerikonišką dievą, kuris sveikina mūsų paramą jam taip, kaip mes sveikinome jo paramą mums“.

H. B. Van Vesepas: „Džeimsas nebuvo siaurų pažiūrų mąstytojas, priklausantis kuriai nors vienai srovei, jis atidengė naują erą visai filosofijai. Jo lūpomis prabilo Amerika, skelbianti savo viešpatavimą ir kalbanti su kitomis šalimis kaip subrendusi šalis“.

Darbai

1890 m. pasirodė dviejų tomų veikalas „Psichologijos pagrindai“ (The Principles of Psychology). Šis veikalas yra vienas iš žinomiausių XIX a. psichologijos kūrinių. Būtent jame V. Džeimsas apibrėžė pagrindines savo idėjas.

1907 m. Knygoje „Pragmatizmas: naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas“ (Pragmatism: a New Name for Some Old Ways of Thinking) filosofo mintys ir pažiūros galutinai sudarė filosofinę sistemą.

Literatūra:

1. V. Džeimsas „Pragmatizmas“. Vilniaus pradai, 1995.

2. Władysław Tatarkiewicz „Filosofijos istorija III“ . Vilnius, Alma litera, 2001–2003.

7. B. Genzelis, „Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“. Vilnius, Mintis, 1974.

8. Kęstutis Skrupskelis, Kultūrinis žurnalas „Aidai“, William James Writings 1878–1899

9. http://www.webster.edu/~corbetre/philosophy/misc/james.html Archyvuota kopija 2011-06-06 iš Wayback Machine projekto.

10. William James. Pokalbiai su mokytojais apie psichologiją ir su studentais apie kai kuriuos gyvenimo idealus. Vilnius, Vaga, 1998.

Svarbiausi darbai

• (1890) The Principles of Psychology
• (1892) Psychology (Briefer Course)
• (1897) The Will to Believe, and Other Essays in Popular Philosophy
• (1897) Human Immortality: Two Supposed Objections to the Doctrine
• (1899) Talks to Teachers on Psychology: and to Students on Some of Life's Ideals
• (1902) The Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature
• (1907) Pragmatism: A New Name for Some Old Ways of Thinking
• (1909) A Pluralistic Universe
• (1909) The Meaning of Truth: A Sequel to „Pragmatism“
• (1911) Some Problems of Philosophy
• (1911) Memories and Studies
• (1912) Essays in Radical Empiricism
• (1920) Letters of William James
• (1920) Collected Essays and Reviews

Nuorodos

• Stanford Encyclopedia of Philosophy: V. Džeimsas

Vikicitatos