Darbininkas (savaitraštis)

Kitos reikšmės – Darbininkas (reikšmės).

Darbininkas – Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis, leistas 1919–1940 m. Kaune.

Istorija

1919 m. rugsėjį Kaune įvykęs Lietuvos darbo federacijos (LDF) steigiamasis suvažiavimas nutarė leisti LDF savaitinį laikraštį „Darbininkas“. Laikraščio sumanytoju buvo ateitininkas, katalikiškų darbininkų draugijų organizatorius Vytautas Endziulaitis (1893–1918), dėl ankstyvos mirties savo sumanymo nespėjęs įgyvendinti. Pirmasis „Darbininko“ numeris išėjo 1919 m. lapkričio 30 d., atspausdintas Kaune, Š. Neumano spaustuvėje.

Pirmaisiais laikraščio redaktoriais ir bendradarbiais buvo LDF valdybos nariai Eliziejus Draugelis, Pranas Raulinaitis, Petras Radzevičius, Viktoras Beržinskas ir kiti.

Laikraštis ragino darbininkus šviestis, lavintis, skleidė blaivybės idėjas, informavo apie ekonominio, politinio Lietuvos gyvenimo įvykius, pasakojo apie darbininkų veikimą kitose šalyse, spausdino socialinės tematikos poezijos ir prozos kūrinėlius.

Laikraštis išgyveno ne vieną krizę. 1929 m. karo cenzūrai sustabdžius „Darbininko“ leidimą, nuo balandžio iki lapkričio jį kitu pavadinimu – „Lietuvos darbininkas“ – leido prof. Pranas Dovydaitis. 1934 m. vasarį Pranas Dovydaitis vėl perėmė prasiskolinusio „Darbininko“ leidimą iš Lietuvos darbo federacijos, kuri po poros mėnesių pati reorganizavosi į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą (LKDS).

1935 m. spaudos įstatymas privertė „Darbininką“ keisti įprastinę tematiką. Imta skelbti prezidento A.Smetonos kalbas. Sumažėjo žinučių iš Lietuvos, o 1936-aisiais iki vasaros šios žinutės buvo beveik dingusios. Tačiau 1937 m. naujasis „Darbininko“ kolektyvas (techninis redaktorius Aleksandras Sakas, administratorius Stasys Šliupas) paskelbė duosią laikraščiui naują turinį ir formą. Laikraštis padidino apimtį, buvo įvesti nauji skyriai: vaikų, sveikatos, kiemsargių, dvarų darbininkų, suaktyvinti moterų ir jaunimo skyrius.

Po 1940 m. birželio 15 dienos – Lietuvos okupacijos pradžios – laikraštis kurį laiką dar buvo leidžiamas. Nors jo leidėjai visada buvo tautininkų režimo oponentai, tačiau naujoji valdžia, vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu 1940 m. birželio 28 dieną uždraudusi LKDS, sustabdė ir „Darbininko“ leidimą. Paskutinis laikraščio numeris – 1070-tasis – išėjo 1940 m. liepos 3 d.

Laikraštį spausdino įvairios Kauno spaustuvės, ilgiausiai – „Varpo“, „Vilniaus“ ir „Žaibo“. Tiktai 1920 m. vasarą dėl Kauno spaustuvininkų streiko buvo naudotasi N. Feigenzono spaustuvės Panevėžyje paslaugomis.

Redaktoriai

Redaktoriaus pavardė laikraščio metrikoje nurodoma nuo 1920 m., nuo 10-ojo numerio:

• Viktoras Beržinskas – 1920–1926 m. su poros mėnesių pertrauka 1920 m., kai laikraštį redagavo Vytautas Pranas Bičiūnas.
• Juozas Katilius – 1926–1927 m.
• Petras Jočys – 1927–1929 m.
• Pranas Dovydaitis – 1929–1940 m. su mėnesio pertrauka 1929 m., kai laikraštį redagavo Justinas Kuras.

Prof. Pranui Dovydaičiui perėmus „Darbininką“, laikraštį redagavo „faktinieji“ redaktoriai Antanas Sabaliauskas (1932–1934), Kazys Mockus (1934–1935) ir kiti, paskutinis – Aleksandras Sakas (1936–1937 ir 1939–1940).

Šaltiniai

• Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, Pradai, 1997
• Darbininkas : Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis. Kaunas, 1919–1940, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka