Charles Baudelaire

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šarlis Bodleras

Šarlis Bodleras (Charles Pierre Baudelaire, 1821 m. balandžio 9 d. Paryžiuje1867 m. rugpjūčio 31 d. Paryžiuje) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų poetų, kritikas, vertėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikystė nebuvo laiminga. Mokėsi Lione, Paryžiuje studijavo teisę; 1839 m. baigęs mokslus nusprendė pradėti literatūrinę karjerą. Nuo tada jis pradėjo gyventi audringą gyvenimą. Pradėjo vartoti opijų, gerti alkoholį. Manoma, kad jis susirgo sifiliu.

1841 m. buvo išsiųstas į Indiją. Grįžęs į tėvynę, nebegalėjo pakęsti miesčioniško gyvenimo būdo. Kai 1844 m. šeima jį dėl liguisto išlaidumo paskelbė neveiksniu, Bodleras atmetė visa, kas tradiciška. Tuo metu jis sutiko Jeanne Duval, kuri buvo jo mūza, romantikos įkvėpėja.

1864 m. iš Paryžiaus pabėgo į Belgiją, tikėdamasis ten parduoti savo kūrinių teises, kad išvengtų visiško bankroto. Briuselyje pradėjo be saiko gerti, jį suparalyžavo. Dvejus paskutiniuosius gyvenimo metus praleido beprotnamyje. Ten ir mirė.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Š. Bodleras laikomas vienu žymiausių europinės depersonalizuotos lyrikos kūrėjų. Ne tik dėl kūrybos, bet ir dėl gyvenimo būdo įgijo „dekadanso genijaus“ pravardę. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).

Š. Bodlero poezija – tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Vis dėlto jo posmai nebuvo beprasmiai – visa tai kartu paėmus, atrodė netgi gražu. Tapęs meno kritiku, jis atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, nei šie išgarsėjo.

Š. Bodlerą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui „Piktybės gėlės“ (1857 m.) iškelta byla. Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos. Ilgainiui imta vertinti jo kūrybą.

Kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1845 Salon de 1845
  • 1846 Salon de 1846
  • 1847 La Fanfarlo (Fanfarlo)
  • 1857 Les fleurs du mal (Piktybės gėlės)
  • 1860 Les paradis artificiels (Dirbtinis rojus)
  • 1861 Réflexions sur Quelques - uns de mes Contemporains
  • 1863 Le Peintre de la Vie Moderne
  • 1868 Curiosités Esthétiques
  • 1868 L'art romantique
  • 1869 Le Spleen de Paris/Petits Poémes en Prose (Paryžiaus splinas: maži prozos eilėraščiai)
  • 1887-1907 Oeuvres Posthumes et Correspondance Générale
  • 1897 Fusées
  • 1897 Mon Coeur Mis à Nu
  • 1922-1953 Oeuvres Complètes (19 tomų)
  • 1955 Mirror of Art (Meno veidrodis)
  • 1956 The Essence of Laughter
  • 1962 Curiosités Esthétiques

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Charles Baudelaire – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikicitatos