Dekadentizmas
Dekadentizmas (pranc. décadentisme – pagal žurnalo „Décadent“ (1886–1889), suformulavusio prancūzų literatūros krypties programą, pavadinimą) – XIX a. pab. Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdingos dekadanso apraiškos. Kartais dekadentizmu laikomas bet koks menas, nepaisantis tradicinių estetinių, dorinių normų ar totalitarinių dogmų.[1]
Termino vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Filosofijoje dekadentizmo idėjos atsirado kaip pasipriešinimas natūralizmui, pozityvizmui, intelektualizmui. Jas savo veikaluose plėtojo Frydrichas Nyčė, Anri Bergsonas, Artūras Šopenhaueris. Literatūroje dekadentizmo idėjas populiarino poetai Šarlis Bodleras, Stefanas Malarmė, Artūras Rembo, Polis Verlenas, rašytojai Oskaras Vaildas, Gabrielė D'Anuncijus. Dekadentai tikrovę traktavo alegoriškai, metaforiškai, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, jų santykis su tradiciniu skoniu buvo provokuojamas, jausena miestiška, juos kankino amžinųjų idealų ilgesys, tradicinių dvasinių vertybių kaitą jie suvokė kaip Europos kultūros žlugimą. Dekadentizmo menui būdingas nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika. Tai naujos, besiformuojančios modernistinės meninės sąmonės bruožai. Dekadentizmo idėjos davė pradžią labai įtakingai literatūrinei srovei – simbolizmui.[2]
Šarlio Bodlero eilėraščių rinkinys „Piktybės gėlės“, O. Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“, T. Mano romanas „Mirtis Venecijoje“, D’Anuncijaus romanas „Malonumas“ (lietuviškas pavadinimas „Geismų kūdikis“) – kūriniai, kuriems būdinga dekadentizmo pasaulėjauta.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Mureika. Dekadentizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 576 psl.
- ↑ Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.