Bludavos kapinynai

Koordinatės: 54°44′12″š. pl. 20°05′11″r. ilg. / 54.7366138°š. pl. 20.0863552°r. ilg. / 54.7366138; 20.0863552 (Bludavos kapinynai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bludavos kapinynai
Bludavos kapinynai
Bludavos kapinynai
54°44′12″š. pl. 20°05′11″r. ilg. / 54.7366138°š. pl. 20.0863552°r. ilg. / 54.7366138; 20.0863552 (Bludavos kapinynai)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Zelenogradsko rajonas

Bludavos kapinynai ir gyvenvietė – du prūsų kapinynai ir senovės gyvenvietė Semboje, prie Bludavos (nuo 1946 m. rus. Kostrovo, Kaliningrado sritis) kaimo.

Kapinynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis kapinynas yra į vakarus nuo kaimo, vadinamojoje Kononenbergės kalvelėje. 1906 m. Emilis Holakas, Frydrichas Peiseris ir Adalbertas Becenbergeris ištyrė 26 kapus, 1931 m. Karlas Engelis – 7 kapus. Mirusieji laidoti sudeginti (dažniausiai urnose) ir nedeginti. Aptikta žirgų kapų. Ankstyvieji kapai (mirusieji nedeginti) dažnai apardyti įrengiant sudegintų mirusiųjų kapus; pastarųjų kapų viršuje išgrįsti akmenų grindiniai. Rasta I a. – IV a. ietigalių, žąslų, smeigtukų, apyrankių, antkaklių, segių, žirklių, ylų, verpstukų, Romos imperatorių Marko Aurelijaus ir Trajano monetų, gintaro.

Antrasis kapinynas yra 120 m į vakarus nuo pirmojo. 1906 m. ištirti 72 kapai. Mirusieji laidoti nedeginti, (guldyti galva į vakarus, šiaurę ir šiaurės rytus) ir sudeginti, su gausiomis įkapėmis. Rasta X a. – XIII a. ietigalių, smeigtukų, spynų, peilių, galąstuvų, diržų sagčių, puodų. Po sudegintų mirusiųjų kapais arba šalia jų buvo įrengtų žirgų kapų.

Gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės sembų gyvenvietė yra į pietvakarius nuo kaimo, kalvoje, abipus geležinkelio. Per 1949 m. žvalgomuosius archeologinius tyrimus (vadovė Frida Gurevič) rasta X a. – XIII a. lipdytos ir žiestos keramikos.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valdemaras ŠimėnasBludava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 297 psl.