Birutė Verkelytė-Fedaravičienė
| Birutė Verkelytė-Fedaravičienė | |
|---|---|
| Gimė | 1915 m. balandžio 4 d. Švenčionys |
| Mirė | 2017 m. spalio 26 d. (102 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinės |
| Tautybė | lietuvė |
| Tėvas | Pranas Verkelis |
| Motina | Antanina Kisieliūtė-Verkelienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Petras Fedaravičius |
| Vaikai | Aušra Fedaravičiutė (g. 1941), Dalia Fedaravičiutė (g. 1943), Vytautas Fedaravičius (g. 1949) |
| Veikla | švietėja, diplomatė, visuomenės veikėja |
| Organizacijos | Lietuvos konsulatas Vilniuje |
| Išsilavinimas | aukštasis |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius | |
Marija Birutė Verkelytė-Fedaravičienė (1915 m. kovo 4 d. Švenčionys – 2017 m. spalio 26 d. Vilnius) – lietuvių visuomenės veikėja, diplomatė, švietėja.[1][2][3]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Birutė Verkelytė gimė Prano Verkelio ir Antaninos Kisieliūtės-Verkelienės šeimoje. Jos senelis Pranas Verkelis buvo garsus knygnešys. Birutės vaikystė ir jaunystė prabėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Tėvas Pranas Verkelis už agitaciją tarnavusius lietuvius sugrąžinti į Lietuvą, 1918 m. Sankt Peterburge buvo sušaudytas. 1918–1924 metais mergaitė gyveno pas savo senelius, motinos tėvus Aleksandrą ir Marijoną Kisielius, Palūšės miestelyje Kaltanėnų vlsč. Švenčionių apskr.). 1921–1924 metais Birutė Verkelytė lankė „Ryto“ švietimo draugijos įkurtą Palūšės lietuvišką mokyklą.[3]
1924 metais grįžo pas mamą Antaniną Kisielytę-Verkelienę, kuri nuo 1923 metų organizavo lietuvių našlaičių labdarybės išlaikomas amatų mokyklas ir joms vadovavo. Baigusi „Žiburėlio“ mokyklos trečiąją klasę (1924–1925), įstojo į lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Mokyklos vadovai buvo mokytojai Mykolas Biržiška, vėliau Marcelinas Šikšnys. Mokydamasi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo „Folkloro“ ir „Atžalos“ draugijų nare, lankė dramos būrelį, kuris vėliau tapo „Vaidilos“ teatru, „Mildos“ meno kuopą, įstojo į Lietuvos skautų organizaciją.[3]
1933 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą į agronomijos specialybę, 1935 metais universitetą paliko. 1935–1939 metais B. Verkelytė studijavo Aukštųjų politikos mokslų mokykloje, studijuodama lankė lietuvišką chorą „Varpas“. 1935 m. kartu su Šv. Kazimiero draugijos aktyviste Zuzana Stašiene Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose suorganizavo Vilniaus krašto lietuvių liaudies meno parodą; 1936 metais B. Verkelytė Šv. Mikalojaus bažnyčios patalpose šeštadieniais ir sekmadieniais organizuodavo Vilniaus krašto merginų vakarones, lankė už lietuvybės puoselėjimą Vilniaus krašte kalinčius lietuvius.[3]
1939 m. vasarą, lenkų okupuotame Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos Generalinis konsulatas. Jam vadovavo Antanas Trimakas. 1939 m. rugsėjo 1 d. hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, į konsulatą gausiai kreipėsi lenkų ir žydų pabėgėliai. B. Verkelytė buvo pakviesta diplomatiniam darbui į Vilniaus konsulatą. Ji dirbo ir sekretorės, ir mašininkės, ir scenografės darbus. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos rytinę dalį užpuolė stalinistinė Sovietų Sąjunga. Lietuvoje buvo internuota apie 15 000 Lenkijos kariškių. 1939 m. lapkričio mėn. Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje sustabdė savo veiklą.[3]
1945 m. po karo, TSRS okupavus Lietuvą, Birutė Verkelytės-Fedaravičienės vyras Petras Fedaravičius buvo NKVD suimtas už pasipriešinimą okupantams ir nuteistas 6 metams kalėjimo. Birutė Verkelytė-Fedaravičienė įsidarbino atkurtoje Raudonojo Kryžiaus draugijoje sekretore ir finansų tvarkytoja. 1948 m. B. Fedaravičienė tapo Kauno universiteto bibliotekininke, vėliau Kauno politechnikos instituto bibliotekininke; 1958 m. jai buvo pavesta organizuoti biblioteką naujai steigiamame Mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. 1960–1971 m. dirbo Kauno kultūros instituto bibliotekoje vedėja.[3]
1957 metais ji ėmėsi globoti lietuvišką mokyklą Gervėčiuose, užmezgė ryšius su to krašto lietuvybės puoselėtojais gervėtiškiu Juliumi Valeika, pelesiške Marija Kruopiene, kitais to krašto šviesuoliais.[3]
1973–1996 metais B. Fedaravičienė dirbo Valstybiniame M. K. Čiurlionio muziejuje, parašė knygą „M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“[3]. Leidinys „M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“ knygynuose pasirodė 1997 metais. Išleisti du knygos (albumo) variantai – populiarusis (216 p.) bei akademinis (280 p.) su paveikslų katalogu ir rodyklėmis devyniomis kalbomis: lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, italų, ispanų ir japonų.
B. Fedaravičienė, buvo viena „Knygnešių“, „Vilnijos“ draugijos steigėjų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą.[3]
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. Už nuopelnus Lietuvai apdovanota LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
2003 m. Minint Lietuvos žydų genocido dieną už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žmones Birutė Fedaravičienė ir jos vyras Petras Fedaravičius (po mirties) apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.
2010 m. Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dvidešimtmečio proga Birutė Fedaravičienė apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.
2010 m. Už reikšmingas pilietines iniciatyvas aktyvinant Lietuvos visuomenę Birutė Fedaravičienė apdovanota medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
2014 m. Už nuopelnus lietuvių Tautai ir Valstybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu, žydų gelbėtoja Birutė Fedaravičienė yra pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas.
2015 m. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ilgametė aktyvi Lietuvos valstybingumo Nepriklausomybės siekio ir Pietryčių Lietuvos regiono puoselėtoja Birutė Fedaravičienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Su Lietuva širdy. Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas ir veikla. Parengė Jonas Rinkevičius. – Vilnius: Homo liber, 2015. – _ p.
- Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Istoriją kuria žmonės… II dalis. – Kaunas: VšĮ Leidybos idėjų centras, 2015. – 1124–1125 p.
- Verkelytė-Fedaravičienė Birutė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: paveikslai, eskizai, mintys, Fodio, 1997.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos šimtmečio istorijos liudininkė. XXI amžius. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
- ↑ Mirė žydų gelbėtoja ir lietuvybės puoselėtoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė. Alkas.lt. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 11.18. In memoriam Lietuvybės puoselėtoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė. Lietuvos Aidas. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.