Apulijos Kanoza

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apulijos Kanoza
it. Comune di Canosa di Puglia
   Canosa di puglia-stemma-luigicapozzi2007.png      Bandiera di Canosa di Puglia.png   
Canosa panorama.jpg
Apulijos Kanoza

Apulijos Kanoza
41°13′0″N 16°4′0″E / 41.21667°N 16.06667°E / 41.21667; 16.06667 (Apulijos Kanoza)Koordinatės: 41°13′0″N 16°4′0″E / 41.21667°N 16.06667°E / 41.21667; 16.06667 (Apulijos Kanoza)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Italijos vėliava Italija
Regionas: Apulija Apulija
Provincija: Barletos-Andrijos-Tranio provincija
Meras: Francesco Ventola
Gyventojų (2010): 31 115
Plotas: 149 km²
Tankumas (2010): 209 žm./km²
Altitudė: 105 m
Pašto kodas: 70053
Tel. kodas: 02
Tinklalapis: www.canosaweb.it
Miesto globėjas(-ai): Šv. Sabinas Kanozietis

Apulijos Kanoza (it. Canosa di Puglia, lot. Canusium, gr. Canusion) yra Italijos miestas Apulijoje, tarp Bario ir Fodžijos, Barletos-Andrijos-Tranio provincijoje, netoli tos vietos prie Ofanto upės, kur romėnai prisiglaudė po pralaimėto Kanų mūšio. Čia palaidotas kryžiuotis Bohemundas I.

Miestas yra šiaurės vakarinėje Murgijos plokščiakalnio dalyje. Šis plokščiakalnis dominuoja Ofanto slėnį ir Tavoliere delle Puglie lygumas, jis tęsiasi nuo Vultūros kalno Gargane iki Adrijos jūros.

Kanoza yra Apulijos archeologinis centras ir vienas iš seniausių nuolat gyvenamų miestų Italijoje. Daug svarbių vazų ir archeologinių radinių yra vietos muziejuose ir privačiose kolekcijose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Apulijos Kanozos viduramžių žemėlapis.

Mitai teigia, kad Kanozą įkūrė herojus Diomedas. Istoriškai tai buvo vienas iš Daunijos centrų, seniausi radiniai datuojami VII tūkst. m. pr. m. e. Seniausios vietinės gyvenvietės (įkurtos daunų, šiaurinių japygų) datuojamos VI-III tūkst. pr. m. e. Bėgant šimtmečiams Kanoza tapo svarbiu amatų (keramikos ir puodininkystės) centru. Plečiantis Didžiąjai Graikijai, miestas patyrė helenistinę įtaką. 318 m. pr. m. e. Kanoza tapo romėnų sąjungininke ir juos priglaudė po pralaimėjimo Hanibalui Kanų mūšyje 216 m. pr. m. e. Roma suteikė miestui savivaldą 88 m. pr. m. e. Per jį ėjo Via Traiana (pastatyta 109 m.), Herodas Atikas pastatė akveduką (141 m.). Atsirado amfiteatras ir mauzoliejai. Vėliau imperatorius Antoninas Pijus padarė Kanozą Provincia Apuliae et Calabriae sostine[1].

III a. pabaigoje Kanoza tapo ketvirtąja iš didžausių Apulijos vyskupysčių, reikšmingiausia buvo valdant vyskupui Šv. Sabinui (514-566 m.). Dėl vyskupų atsirado daug bažnytinių ir pasaulietinių objektų, tad Kanoza buvo praminta „vyskupų miestu“.[2] Valdat lombardams čia gyveno gastaldas, o vėliau pradėjo puldinėti saracėnai. Valdant normanams (XI-XII a.) Kanoza atgavo savo svarbą, ypač dėl princo Bohemundo I. Po Hohenštaufenų valdymo pabaigos, miestas patyrė nuosmūkį[3].

Nuosmūkis tęsėsi iki XVIII a. Per tą laiką įvyko daug žemės drebėjimų (1361, 1456, 1627, 1659 m.). Miestas daugybę kartų buvo nusiaubtas (ypač Taranto 1451 m. ir Napoleono Bonaparto karių 1803 m.) ir nustojo būti vyskupystės centru. Kanozą valdė Kasačių, Orsinių, Grimaldžių iš Monako, de Gemių, Afaitačių iš Barletos ir Kapece Minutolo iš Neapolio šeimos[4].

Po Italijos suvienijimo ir žemės drebėjimo 1851 m. Kanoza išliko buržuazišku miestu. Nors Pirmasis pasaulinis karas nepalietė miesto, jį sugriovė žemės drebėjimas 1930 m. (San Sabino katedros atstatymo darbai tęsiasi iki šiol)[5] .

1943 m. lapkričio 6 d. miestas buvo bombarduotas. Apgriautos San Frančesko ir San Biadžijo bažnyčios, rotušė, žuvo 57 žmonės. 1962 m. rugsėjo 17 d. Italijos prezidentas Kanozai už istorinę reikšmę suteikė Miesto titulą. 1980 m. vėl įvyko žemės drebėjimas. Nebebuvo galima naudotis daug pastatų ir bažnyčių.

Šiuo metu Kanoza yra žemės ūkio centras, kur vyksta archeologinis turizmas, yra šiek tiek lengvosios pramonės.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Attilio Paulicelli, San Sabino nella storia di Canosa, Bari, Tip. San Paolo, 1967.
  2. Attilio Paulicelli, San Sabino nella storia di Canosa, Bari, Tip. San Paolo, 1967.
  3. Attilio Paulicelli, San Sabino nella storia di Canosa, Bari, Tip. San Paolo, 1967.
  4. Questi ultimi poterono fregiarsi del titolo di "Principi di Canosa", attribuitogli ex Regio Decreto del 1914, partendo da Ernesto (1886), fino all'esplicito non riconoscimento dei titoli nobiliari sancito dalla Costituzione. Titolo, comunque, che è diventato parte integrante del nome.
  5. Ora sede della locale Fondazione Archeologica (F.A.C.) [2]