Apgalvis
Apgalvis – viduramžių moterų galvos papuošalas, paplitęs Pabaltijo krašte (dab. Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Karaliaučiaus srityje).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Baltų apgalvis atsirado pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nešiotas ant plaukų arba segtas prie galvos apdangalo. Ankstyviausius apgalvius sudarė odinė juostelė su prie jos keliomis eilėmis pritvirtintų žalvarinių skardelių ar tuščiavidurių spurgelių. Pirmojo tūkstantmečio viduryje pradėta gaminti žalvarinius įvijinius apgalvius. V a. – IX a. plito apgalviai su kabučiais ir be jų. Vidurio Lietuvoje nešioti apgalviai, kuriuos sudarė viena ar dvi įvijų eilės ir protarpiais įkabinti trikampio ar puslankio formos kabučiai su dviem poromis stačiakampių ar kvadratinių, kartais trapecinių skardelių. Kabučiai – žalvariniai, dengti sidabro plokštele, arba sidabriniai. Jų paviršiuje – įspaustas ornamentas, kartais viduryje įstatyta mėlyno stiklo akutė.
Jurgaičių kapinyno VIII a. kapuose rasti apgalviai yra 30–50 cm ilgio ir turi 7-12 kabučių. Puošni kabučių apvara dažniausiai juosė tik kaktą ir galvos šonus. Žiemgalės VI a. – XIII a. ir latgalės VII a. – XIII a. nešiojo plokštelinius apgalvius, sudarytus dažniausiai iš dviejų lygiagrečių įvijų eilių ir jas jungiančių grandelių arba nedidelių, 2–3 cm pločio plokštelių. Ilgainiui daugėjo įvijų ir didėjo plokštelės. Imta gaminti aukštus, karūnos formos apgalvius iš stambių, įvairiai ornamentuotų, dažnai ir sidabruotų plokštelių.
Rytų Lietuvoje X a. – XI a. apgalvio užpakalinėje dalyje ties pakaušiu kabintos grandinėlės su kabučiais arba varpeliais. Nešiotas ir vainikas iš iki 2 cm skersmens įvijų, suvertas ant vilnonių siūlų pluošto. Būta ir paprastesnių apgalviių: susukta virvutė, protarpiais puošta siauromis grandelėmis – žiedeliais (Eigulių kapinynas, Kaunas), arba 3-3,5 cm pločio odinis dirželis, susegtas žalvarine sagtele. XIV a. – XVI a. kapuose metalinių apgalvių aptinkama ypač retai. Juos pakeitė įvairūs raiščiai, galionai su kaspinais, ilgainiui tapę tautinių drabužių dalimi.[1]
Radimo vietos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Regina Kulikauskienė. Apgalvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 642 psl.