Apalačai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apalačų dalis – Mėlynieji kalnai

Apalačai (angl. Appalachian Mountains, pranc. les Appalaches) – vidutinio aukščio kalnai Šiaurės Amerikos rytuose, JAV ir Kanadoje. Ilgis 2600 km. Driekiasi pietvakarių kryptimi. Šiaurinė ir pietrytinė kalnų dalis sudaryta iš kristalinių uolienų, vakarinė ir pietvakarinė – daugiausia iš nuosėdinių (smiltainio, dolomito, klinties). Akmens anglies, naftos, gamtinių dujų, geležies rūdos, titano, asbesto telkiniai.

Šiauriniams Apalačams (į šiaurę nuo Mohoko ir Hadsono upių) būdingi banguoti plokščiakalniai (400–600 m aukščio), tarp kurių iškyla pavieniai masyvai ir kalnagūbriai – Adirondakas, Žalieji kalnai, Baltieji kalnai ir kt. su aplygintomis viršūnėmis ir nuolaidžiais šlaitais. Masyvai atskirti plačiais slėniais. Daug trogų. Pietiniai Apalačai sudaryti iš aukštai iškylančio Mėlynojo kalnagūbrio (aukštis iki 2037 m, Mičelo k. – aukščiausia Apalačų vieta) ir daugybės trumpų paralelinių kalnagūbrių ir masyvų, atskirtų plačiais erudavusiais slėniais ir duburiais. Šiaurės rytuose yra Pidmonto plynaukštė, vakaruose – Apalačų plynaukštė. Šiaurinėje dalyje būdingi spygliuočių ir mišrieji miškai, piečiau 41° š. platumos – papėdėse – plačialapių miškai (kaštonai, ąžuolai, klevai ir kt.), aukščiau 1000 m – mišrieji ir spygliuočių miškai.


Commons-logo.svg Vikiteka: Apalačai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka