Antanas Perkumas

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanas Perkumas
Gimė 1909 m. kovo 27 d.
Kadagynai (Kretinga)
Mirė 1986 m. sausio 31 d. (76 metai)
Karakasas, Venesuela
Tautybė lietuvis
Religija katalikybė
Veikla misionierius, salezietis

Antanas Perkumas (1909 m. kovo 27 d. Kadagynų k., Kretingos r. – 1986 m. sausio 31 d.[1] Karakase, Venesueloje)  – kunigas, salezietis, misionierius Kinijoje, Venesueloje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Antano Perkumo (iš Kadagynų k.) ir Barboros Ruzgailaitės (iš Vaineikių k.) šeimoje, kurioje augo devyni vaikai[2]. Jauniausias brolis Petras vėliau taip pat tapo vienuoliu saleziečiu. Šeima buvo Kadagynų kaimo kultūros, tikėjimo ir lietuvybės židinys – čia vykdavo susirinkimai, lietuviškos maldos ir pamokos[3]. Tėvas Antanas Perkumas – kaimo šviesuolis – gerai kalbėjo ir rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Jo veikla neįtiko nei rusų, nei vokiečių valdžioms. Pastarosios buvo pusę metų kalintas[4]. Nežiūrint skurdo, abu sūnus leido mokytis į gimnaziją.

1925 m. A. Perkumas įstojo į skautų organizaciją aktyviai dalyvavo veiklose, stovyklose, renginiuose. 1927 m. baigė Palangos progimnaziją. Svajojo tapti vienuoliu saleziečiu, bet tėvai neturėjo lėšų. A. Perkumo teta dirbo Palangoje grafienės Antoninos Tiškevičienės sekretore. Tetos prašymu ir užtarimu, vasaros metu gavo darbą Palangos Kurhauze kur patarnavo svečiams, tvarkė jų dokumentus, žymėjo įvažiavimo ir išvažiavimo dienas. Užsidirbęs kelionei pinigų išvyko į Italiją pas brolius saleziečius[5].

1932 m. baigė mokslus lietuvių saleziečių gimnazijoje Italijoje. Sugrįžo į Lietuvą atsisveikinti su tėvais, nuvyko į Perosa Argentina (Šiaurės Italija) aplankyti pas saleziečius besimokantį savo jaunėlį brolį Petrą ir, klieriko Petro Urbaičio pakviestas, nemokėdamas nei anglų, nei kinų kalbos, išvyko misijoms į Honkongą Kinijoje[6].

Misijos Kinijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. baigė filosofijos studijas tarptautinėje saleziečių seminarijoje Honkonge ir iki 1941 m. studijavo teologiją Šanchajaus universitete.

1941 m. rugsėjo 20 d. Honkonge įšventintas į kunigus[7]. Trys jauni kunigai – ispanas, jugoslavas ir lietuvis – buvo išsiųsti į Pietų Azijos gilumą į Kven-Miną. Misijas pradėjo tuščioje vietoje, tačiau turėjo viziją – pastatyti vaikų namus našlaičiams. Po metų šiuose namuose gyveno 300 vaikų[8].

1941–1945 m. A. Perkumas dirbo Kven-Mino mieste nepilnamečių berniukų pataisos namų (amatų mokyklos) direktoriumi ir auklėtoju. 1941 m. Japonų kariuomenei apsupus Honkongą, vaikus reikėjo išgabenti į saugesnę vietą – į Tai Ku slėnį, kur įsikūrė pačių pasistatytose pastogėse. Frontui artėjant A. Perkumas nesuspėjo pasislėpti, japonų karys peršovė koją. Benešant į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, jo nešikus sužeidė, paėmė į nelaisvę, o jį sužeistą paliko gulėti ant kelio. Praradęs daug kraujo, buvo atgabentas į prancūzų seselių ligoninę. Po pusės metų išleistas iš ligoninės[9], tačiau liko luošiu[10].

Po karo anglų valdžia už narsumą gelbėjant našlaičius, norėjo A. Perkumą apdovanoti garbės diplomu. Nuo apdovanojimo atsisakė, bet prašė, kad valdžia padėtų pastatyti vaikams našlaičiams namus – mokyklą. Prašymas buvo patenkintas – Kantono srityje pastatyta mokykla buvo aprūpinta pačiais moderniausiais įrengimais, joje tilpo 1500 mokinių[11].

1945–1952 m. A. Perkumas vadovavo karo našlaičių institutui, daugelį metų vadovavo skautų būreliui, saleziečių mokykloje buvo įsteigęs skautų draugovę. Talkininkavo įvairioms labdaros organizacijoms. Tačiau sveikata prastėjo, kojos žaizda negijo, todėl 1952 m. A. Perkumas paliko Kiniją ir išvyko į Europą.

Misijos Venesueloje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sustiprėjęs ir apgydęs koją, 1952 m. gruodžio 7 d. atvyko į Karakasą Venesueloje. Profesoriavo saleziečių seminarijoje, platino lietuvišką spaudą. 1952–1956 m. leido ir redagavo neperiodinį leidinį „Tėvų kelias“. Lankė Venesuelos lietuvių kolonijas, rengė vaikų vasaros stovyklas. 1955 m. atnaujinus skautų akademikų sambūrį, A. Perkumas paskirtas jų dvasios vadu[12].

1956 m. popiežiaus Pijaus XII oficialiai paskirtas Venesuelos lietuvių emigrantų misijos direktoriumi, kuris, kadangi nebuvo konsulo, padėjo tautiečiams ir oficialiuose reikaluose. Mokėdamas nemažai užsienio kalbų, padėdavo ir užsieniečiams[13].

1963 m. „Voz de la Patria“ radijo stotyje išrūpino lietuvišką radijo valandėlę[14], kuriai ketverius metus pats vadovavo, vieną kartą savaitėje po pusę valandos. Tokiu būdu Venesueloje skambėjo lietuviška kalba ir muzika.

Karakaso Lavegoje statė „San Casimiro“ lietuvių namus. Rinkdamas aukas statyboms net kelius kartus buvo nuvykęs į Šiaurės Ameriką[15]. Šiuose namuose telkėsi lietuviškos bendruomenės veikla, būrėsi lietuvių jaunimas.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. spauda rašė, kad „Venesuelos lietuvių kapelionas kun. A. Perkumas artimos ateities planuose yra numatęs išleisti Venesuelos Lietuvių Katalikų Misijos metraštį. Jame būtų įamžinta Venesuelos lietuvių veikla. Taip pat jis pasiryžęs ispanų kalba išleisti knygutę apie Šv. Kazimiero gyvenimą. Ją parašė dr. V. Dambrava. Sunku net būtų patikėti, tačiau Venesueloje yra Šv. Kazimiero vardo miestelis su gražia, erdvia bažnyčia. Tik žmonės apie lietuvišką Šv. Kazimiero kilmę nieko nežino. Laiko jį lenkų karalaičiu“[16].

1966 m. kunigas Antanas Perkumas atšventė savo 25 metų kunigystės šventinimų sukaktį. Sveikinimai ir telegramos plaukė iš viso pasaulio, net iš Kinijos. Popiežius Paulius VI atsiuntė sveikinimo telegramą[17].

1972 m. (kitur minimi 1976 m.) A. Perkumas aplankė savo tėviškę Lietuvoje ištesėdamas motinai duotą pažadą pasimelsti prie jos kapo. Tėviškės pastatų neberado, tik vienišą obelį[18]. Svečiavosi sesers Barboros Jonušienės ir jos dukros Jadvygos Garolienės šeimose. Darbėnų bažnyčioje aukojo Šventas Mišias[19].

1980 m. išleistas Venesuelos lietuvių katalikų veiklos metraštis „Rožės ir spygliai“. Beveik visas 96 puslapių Metraštis skirtas kun. A. Perkumui SDB 70-ojo gimtadienio proga.

1986 m. sausio 31 d. JAV lietuvių laikraštis „Darbininkas“ publikavo žinutę, kad tą pačią dieną „Karakase mirė kunigas Antanas Perkumas, ilgametis Venesuelos lietuvių kapelionas, salezietis, dirbęs Kinijos misijose“[20].

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mirtys. Darbininkas, 1986, gruodžio 31, p. 5.
  • MURRATO, Igino. Petras Perkumas. Lietuvių Domukas Savio. 1979, San Paulo, p. 35, 38–39.
  • Perkumas Antanas. Lietuvių enciklopedija. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, t. 22, p. 303.
  • TRASAUSKIENĖ, Marija. Lietuvis misionierius Indijoje. XXI amžius, 2005, birželio 3.
  • VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Lietuviai Venecueloje. 30 metų sukakčiai nuo įsikūrimo paminėti. Į laisvę, 1977, gegužė.
  • VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 4–6.
  • VASILIAUSKAITĖ, Aldona. Petro Perkumo idėjų dvasia. Alytus: 1998, p. 23–29.
  • VASILIAUSKIENĖ, Aldona. Petro Perkumo įamžinimas gimtuosiuose Darbėnuose. Pajūrio naujienos, 1997, birželio 6, p. 4.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Mirtys. Darbininkas, 1986, gruodžio 31, p. 5.
  2. ↑ VASILIAUSKAITĖ, Aldona. Petro Perkumo idėjų dvasia. Alytus: 1998, p. 23.
  3. ↑ VASILIAUSKAITĖ, Aldona. Petro Perkumo idėjų dvasia. Alytus: 1998, p. 25.
  4. ↑ MURRATO, Igino. Petras Perkumas. Lietuvių Domukas Savio. 1979, San Paulo, p. 35.
  5. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 4.
  6. ↑ MURRATO, Igino. Petras Perkumas. Lietuvių Domukas Savio. 1979, San Paulo, p. 38–39.
  7. ↑ VASILIAUSKAITĖ, Aldona. Petro Perkumo idėjų dvasia. Alytus: 1998, p. 28.
  8. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 4.
  9. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 4.
  10. ↑ TRASAUSKIENĖ, Marija. Lietuvis misionierius Indijoje. XXI amžius, 2005, birželio 3.
  11. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 4.
  12. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 5.
  13. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 5.
  14. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Lietuviai Venecueloje. 30 metų sukakčiai nuo įsikūrimo paminėti. Į laisvę, 1977, gegužė.
  15. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 5.
  16. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Lietuviai Venecueloje. 30 metų sukakčiai nuo įsikūrimo paminėti. Į laisvę, 1977, gegužė.
  17. ↑ VAISIŪNIENĖ, Aleksandra. Trijų kontinentų kunigas. Lietuvių dienos, 1977, gruodis, p. 5.
  18. ↑ VASILIAUSKAITĖ, Aldona. Petro Perkumo idėjų dvasia. Alytus: 1998, p. 28–29.
  19. ↑ VASILIAUSKIENĖ, Aldona. Petro Perkumo įamžinimas gimtuosiuose Darbėnuose.  Pajūrio naujienos, 1997, birželio 6, p. 4.
  20. ↑ Mirtys. Darbininkas, 1986, gruodžio 31, p. 5.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Antanas_Perkumas&oldid=6734888"