Aleksandras Dalevskis
| Aleksandras Dalevskis lenk. Aleksander Dalewski | |
|---|---|
| Gimė | 1827 m. gruodžio 30 d. Rūdninkai, Rusijos imperija |
| Mirė | 1862 m. balandžio 2 d. (34 metai) Vilnius, Rusijos imperija |
| Palaidotas (-a) | Rasų kapinės |
| Tėvas | Dominykas Dalevskis |
| Motina | Dominyka Narkevičiūtė |
| Veikla | rezistentas, visuomenės veikėjas, Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos steigėjas ir vienas vadovų |
Aleksandras Dalevskis (lenk. Aleksander Dalewski; 1827 m. gruodžio 30 d. Rūdninkai, Rusijos imperija – 1862 m. balandžio 2 d. Vilniuje, Rusijos imperija) – rezistentas, visuomenės veikėjas, Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos steigėjas ir vienas vadovų.
Dalevskių šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dominykas Dalevskis ir Dominyka Narkevičiūtė Dalevskienė iš viso susilaukė 10 vaikų.
Pranciškus Dalevskis, gim. 1825 m., ir Aleksandras Dalevskis, gim. 1827 m., įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą, rezistentai, Pranciškus taip pat 1863 m. sukilimo dalyvis, Tekla Dalevskytė-Jenikienė, gim. 1829 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Julija Dalevskytė-Berkmanienė, gim. 1830 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Juzefa Dalevskytė, gim. 1832 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Konstantinas Dalevskis, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvis, 1871 m. Paryžiaus komunos dalyvis; jo dvynė sesuo Zuzana Dalevskytė-Turskienė, gim. 1835 m., 1863 m. sukilimo dalyvė, Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė, gim. 1838 m., 1863 m. sukilimo dalyvė; Titas Dalevskis, gim. 1840 m., 1863 m. sukilimo dalyvis; Ksavera Dalevskytė, gim. 1842 m., 1863 m. sukilimo dalyvė.[1][2][3]
Gyvenimas ir veikla Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aleksandras Dalevskis gimė 1827 m. sausio 12 d. Rūdninkuose smulkiųjų bajorų šeimoje.[1] Lenkų herbynuose rašoma, jog Dalevskių protėviai atvyko iš Liublino vaivadijos[4]
Ūgtelėjęs Aleksandras Dalevskis 1838 m. išvyko mokytis į Vilniaus bazilijonų mokyklą, kuri vėliau buvo reorganizuota į Vilniaus pirmąją gimnaziją. Pastarąją Aleksandras baigė. Baigęs pradžios mokslus įstojo mokytis į Vilniaus pirmąją gubernijos gimnaziją. Pastarosios nebaigė, mokslus metė 1846 m., kai iš gimnazijos buvo priverstas išeiti jo brolis Pranciškus.[2]
Kartu su broliu Prancišku Dalevskiu įkūrė slaptą anticarinę organizaciją Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. Brolis Pranciškus liko Vilniuje, o Aleksandras gavęs Vilniaus gubernijos mokyklų direkcijos liudijimą, išvyko mokytojauti į kaimą. Į Vilnių grįžo 1848 m. pabaigoje.[2] Pagal V.Merkį abu broliai gyveno Vilniuje, Bokšto gatvėje nuomodami iš rašytojo Ignaco Chodzkos nedidelį kambarį. Vertėsi pamokomis, mokydami dvarininkų Sniadeckių, Ščitovų ir kt. vaikus.[1] [5]
Dalevskiai organizaciją kūrė laikydamiesi griežtos konspiracijos, nariai buvo iškilmingai prisaikdinami. Įkūrus organizaciją ji per dvejus metus rūpinosi savo vidaus stiprinimu bei idėjiniu brandumu, plėtė narių skaičių, ketino sukelti sukilimą. Organizaciją išdavė vienas gimnazistas ir broliai Dalevskiai buvo suimti. Aleksandras Dalevskis buvo areštuotas 1849 m. balandžio 12 d. Vos prieš mėnesį buvo miręs jo tėvas ir motina su visais vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. Broliai Pranciškus ir Aleksandras Dalevskiai buvo laikomi Dominikonų vienuolyno patalpose, paverstose kalėjimu. Per tardymą jie niekuo neprisipažino.[1][2]
Sibiro tremtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aleksandras Dalevskis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau giminių pastangomis, nuosprendis buvo pakeistas 10 metų katorgos Nerčinsko rūdynuose. 1850 m. lapkričio 26 d. abu Dalevskiai dengtu vežimaičiu buvo išvežti iš Vilniaus. V.Merkys teigia, jog Rusijos teritorijoje politiniai kaliniai kartu su kitais kaliniais ėjo pėsčiomis, sukaustyti retežiais. Kelionė į Nerčinską truko vienerius metus. Šeima apie juos sužinodavo tik iš svetimų žmonių žinučių, kadangi susirašinėjimas buvo uždraustas. Atlikę katorgą abu broliai liko politiniais tremtiniais ir gyveno Sibire. Susiveikė namelį, į kurį priglaudė ir sąjungos narį Cezarį Mokržeckį, apsirgusį per tardymus psichikos liga bei panevėžietį Florijoną Danauską. Sibire Aleksandras Dalevskis išbuvo 7 metus, jam, po amnestijos, buvo leista grįžti 1856 m. Grįždamas Aleksandras Dalevskis apsistojo Kazanėje, Maskvoje, Sankt Peterburge. Čia buvo susitikęs su Zigmantu Sierakausku.[1][2][5]
Grįžimas į Vilnių ir paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilnių Aleksandras Dalevskis pasiekė kartu su Florijonu Danausku ir Cezariu Mokržeckiu 1858 m. kovo 20 d. Aleksandras Apsigyveno šeimos namuose Vilniuje. Įsidarbino prie tiesiamo Sankt Peterburgo – Vilniaus – Varšuvos geležinkelio.[1][5]
1862 m. pavasarį Aleksandrui Dalevskiui paūmėjo plaučių tuberkuliozė. Aleksandras Dalevskis mirė 1862 m. balandžio 2 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.[1] Antkapiui lėšas surinko ir jį pastatė Vilniaus dailininkai: Boleslovas Ruseckas, Eduardas Pavlovičius ir Alfredas Romeris.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 V.Merkys. Dalevskių šeima. Vilnius: Vaga, 1967.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-028-8.
- ↑ Sudarytoja Tamara Bairašauskaitė. 1863 -1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-031-8.
- ↑ A.Boniecki. Herbarz Polski. T.4. Warszawa, 1901, p. 65-66.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Rasa Baškienė. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė – sukilėlių vado žmona, 2017. [1]