Alė Rūta
| Alė Rūta | |
|---|---|
| Gimė | 1915 m. lapkričio 3 d. Petrogradas, Rusija |
| Mirė | 2011 m. gruodžio 31 d. (96 metai) Santa Monika, JAV |
| Tėvas | Jonas Nakas |
| Motina | Emilija Šklėriūtė-Nakienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Edmundas Arbas-Arbačiauskas |
| Vaikai | Vijolė Elena Arbaitė, Edmundas Arimantas Arbas, Rasa Emilija Ona Arbaitė-Chamberlain |
| Veikla | rašytoja, poetė, JAV lietuvių visuomenės veikėja |
| Alma mater | 1937 m. Klaipėdos pedagoginis institutas, 1943 m. Vilniaus universitetas |
Alė Rūta (tikr. Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė, 1915 m. lapkričio 3 d.) [1] Petrograde, Rusija – 2011 m. gruodžio 31 d. Santa Monikoje, Kalifornija, JAV) – Lietuvos rašytoja, poetė, prozininkė, JAV lietuvių visuomenės veikėja.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Petrograde, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai. 1918 m. šeima grįžo į savo gimtajį Rudžių kaimą (Kamajų valsčius).
1922–1926 m. lankė Kamajų pradžios mokyklą, vieną žiemą 1923–1924 m. lankė Kunigiškių pradžios mokyklą, 1934 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1934 m. tėvo valia įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos. Netrukus metė mokslą ir tais pačiais metais pradėjo lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais dalyvavo ateitininkų korporacijos „Birutė“ veikloje. 1935–1937 m. studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę.
1936 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, ėjo meno ir sporto vadovės bei kuopos valdybos narės pareigas. 1937 m. trumpai dirbo Degimų pradžios mokykloje mokytoja, 1938–1939 m. Juodonių pradžios mokyklos mokytoja. 1939 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1943 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Iki 1944 m. dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, trumpai studijavo Vienos universitete, dirbo vaikų darželyje. Vokietijoje pasirinko slapyvardį Alė Rūta, savo rankraščius rašė žalia spalva. 1948 m. persikėlė į JAV – Detroitą, apie 1952 m. į Kaliforniją – Santa Moniką, kur liko iki gyvenimo pabaigos.[2][3] Išeivijoje aktyviai dirbo lietuvių bendruomenėje, kaip darbšti apžvalgininkė ir organizatorė talkino daugeliui išeivijos spaudos leidinių bei kultūrinių sambūrių. Nuo 1946 m. priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, ilgą laiką dirbo jos valdybos sekretore. 1948–1949 m. Detroito Lietuvių moterų meno bei kultūros draugijos pirmininkė. 1950–1952 m. Detroito lietuvių ateitininkų organizuotos mokyklos vedėja. Dirbo Los Andželo Lietuvių bendruomenėje.
Nuo 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Surinko knygų kolekciją ir padovanojo ją Rokiškio bibliotekai bei Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune. Šis muziejus taip pat saugo Alės Rūtos archyvą: dokumentus, fotonuotraukas, rankraščius, laiškus.[4] Palaidota šalia savo vyro Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse, o dalis jos pelenų – Antakalnio kapinėse Vilniuje.[5]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmuosius kūrinėlius paskelbė dar mokydamasi gimnazijoje, vėliau bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji vaidilutė“, „Ateities spinduliai“, „Studentų dienos“, „Naujoji Romuva“ ir kt. Rašė literatūros, kultūros klausimais, spausdino prozos vaizdelius, poeziją. 1942 m. už eiliuotą vaidinimą „Žiogas ir skruzdės“ jai paskirta žurnalo „Žiburėlis“ premija.
Sukūrė per 30 kūrinių: apysakų, novelių, poezijos rinkinių, kelionių įspūdžių, tačiau reikšmingiausia jos kūrybos dalimi laikomi romanai. Jos kūriniai buvo spausdinami Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje. Už romaną „Trumpa diena“ gavo dienraščio „Draugas“ literatūrinę premiją.
Romane „Trumpa diena“ (1955 m.) vaizduojamas Rytų Aukštaitijos kaimas paskutiniaisiais nepriklausomybės ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, pasakojama jaunos mergaitės gyvenimo istorija, poetizuojama pirmoji meilė. Veikėjų dialogai tarmiški, gausu spalvingų gamtos ir kaimo buities vaizdų. Romanų cikle „Didžioji meilė“ pateikiama plati Lietuvos istorijos panorama: valstybės susidarymas („Žvaigždė viršum girios“, „Priesaika“), nepriklausomybės laikotarpio gyvenimas („Motinos rankos“), sovietinės okupacijos pradžia („Broliai“). Romanuose „Kelias į laisvę“, „Vieniši pasauliai“, „Pirmieji svetur“, „Daigynas“, „Skamba tolumoj“ parodyta lietuvių išeivių kasdienybė, tėvų ir vaikų psichologiniai konfliktai.[6][7]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Be tavęs: poezija. – Antanas Urbonas, 1946.
- Likimo keliu: novelės. – Atžalynas, 1947.
- Duktė: apysaka. – Hannover: Bendrija, 1953.
- Trumpa diena: premijuotas romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1955. – 434 p.
- Žvaigždė viršum girios: romanas. – Brooklyn: Darbininkas, 1960.
- Į saulėtekį: romanas. – London: Nida, 1960. – 298 p.
- Motinos rankos: romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1961. – 397 p.
- Broliai: romanas. – London: Nida, 1961. – 319 p.
- Priesaika: romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962.
- Kelias į kairę: romanas. – Cleveland: Viltis, 1964.
- Gyvenimo lašai: eilėraščiai. – London: Nida Press, 1964.
- Žemės šauksmas: apysaka. – Los Angeles: Knygos mylėtojų draugija, 1966.
- Prisikėlimas: romanas. – London: Nidos knygų klubas, 1968. – 205 p.
- Vieniši pasauliai: romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1968.
- Po angelų sparnais: novelė. – Londonas: Nida, 1973. – 191 p.
- Laiškas jaunystei: beletristika. – Brooklyn, 1977.
- Pirmieji svetur: premijuotas romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1984.
- Tarp ilgesio ir tėviškės: kelionės į Lietuvą įspūdžiai. – London: Nida Press, 1987.
- Daigynas: romanas. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1987.
- Margu rašto keliu: apysaka biografiniais atspindžiais. – Torontas: Tėvai Pranciškonai, 1987.
- Mėlyno karvelėlio šviesa: novelinis romanas. – Chicago: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno jaunimo fondas, 1990. – 287 p.
- Trumpa diena; Motinos rankos; Kelias į kairę: romanai. – Vilnius: Vaga, 1992.
- Vargingos tėvynės vaikai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – 387 p. – ISBN 9986-39-140-7
- Tyloj kalbėsi: eleginės mintys sūnui Arimantui. – Santa Monika, Vilnius, 2002.
- Taip ir praeina sekmadienis: eilėraščių rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2005. – 221 p. – ISBN 9955-03-273-1
- Sklėriai: iliustruoti prisiminimai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2010. – 190 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-633-3
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Alė Rūta: likti su Lietuva // Nemunas, 2005-11-17, Nr. 45 (82-523) Archyvuota kopija 2016-03-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1322
- ↑ Rašytojos Alės Rūtos-Elenos Nakaitės-Arbačiauskienės garbingos sukakties proga // XXI amžius, 2006-01-11, Nr. 3 (1403)
- ↑ http://www.maironiomuziejus.lt/index.php?id=1323&PHPSESSID=7c7bb2f242d8875574ff96c795f02d75
- ↑ Likus pusantro mėnesio iki mirties rašytoja Alė Rūta „Lietuvos rytui“ davė paskutinį interviu, 2012-01-08 Archyvuota kopija 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vytautas Kubilius. Alė Rūta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 322 psl.
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=2024&-find= Archyvuota kopija 2007-09-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=294263